(rich_w nuotrauka)
Manęs vis neapleidžia mintys apie „atbulo“ mokymo privalumus. Tokio mokymo, kai pradedama nuo galo, demonstruojant žinių ir studijuojamo dalyko naudą, po to pereinant prie rezultatų modeliavimo, gilinimosi į tam tikrus jo etapus ir baigiant teoriniais pagrindais praktinėms žinioms paremti.
Mokytojai ir dėstytojai tikriausiai pastebėjo, kad per pačią pirmą paskaitą, pristatydami kursą, jie iš dalies auditorijos jau sulaukia klausimų, į kuriuos ketinama atsakyti tik pačioje kurso pabaigoje. Bet mes mokome iš eilės, metodiškai – prarasdami galimybę patraukti tuos, kam disciplina iš tiesų įdomi, ir prisitaikydami prie „lėčiausiai judančių“ – tų, kas net baigę studijas mūsų skleidžiamomis žiniomis nepasinaudos.
Iš tikrųjų gi mes turėtume taikytis prie pačių smalsiausių ir nenuvilti būtent jų. Dirbti, jei reikia, su jais atskirai, papildomai – taip, kaip anuomet darė meistrai su savo gabiausiais mokiniais. Laikas pripažinti faktą, kad lygiava studijose yra nesąmonė, ir atiduoti viską, ką sugebame, tiems, kas kaip sausa kempinė sugeria žinias. Aš netgi sakyčiau, kad pažymiais turėtų būti vertinama tik maža dalis aktyviausių mokinių ar studentų, kitiems įrašant „kursą išklausė“. Kam tas spektaklis per kiekvieną sesiją derantis dėl pažymio, „taisymosi“ ir „gal duosite kokių papildomų užduočių…“?
Imkime pavyzdį iš gyvenimo. Kai ateina vasara ir moksleiviai turi daugiau laisvo laiko, labai dažnai forumuose ir skelbimuose pastebiu „kuriu svetaines, tinklalapius, dizainą, diegiu TVS“. Niekas, su retomis išimtimis, neišmoko to mokykloje – susidomėję interneto svetainėmis, Web 2.0 tarnybomis, tinklaraščiais, jie išmoko „manipuliuoti“ objektais, koreguoti scenarijus, o kai kurie – ir programavimo, pakankamo parašyti specialų įskiepį ar priedą svetainei. Taigi laisvu noru ieškomos žinios kaip tik ir atsiranda „iš galo“ – nuo praktinių dalykų prie teorinių. Labai dažnas iš tų moksleivių pasiima paskaityti PHP, JavaScript, ActionScript knygeles ir net nesupranta daugumos dalykų ten surašytų, bet tai irgi yra gerai – jos suteikia žinių apie kontekstą, problemos apimtį, kelius ją spręsti – galų gale leidžia įvertinti savo jėgas.
Žinoma, ne visi iš tų, kurie dėlioja WordPress šablonus ar krapštinėja Joomla, prisikas prie pačių ištakų, išmoks programavimo pagrindų, esminius algoritmus ir skaitys Donaldą Knuthą. Bet dėl to jų pastangos ir atlikti darbai nė kiek nenuvertės. O ko vertos apskritai niekuomet nepanaudotos žinios?
Čia, beje, ir atsakymas, kodėl tuose pačiuose forumuose nėra skelbimų „norėčiau padirbėti laborantu chemijos laboratorijoje“. Nes mokyklose kol neiškali mintinai visų valentingumo skaičių dažnai nė mėgintuvėlio į rankas paimti neduoda.
Tapo smalsu – ar esate susidūrę su tokiu mokymo metodu? Ypač oficialiose mokymo institucijose? Gal yra bebaimių dėstytojų ir mokytojų, eksperimentuojančių mokyti nuo galo ir raginančių skaityti nesuprantamus dalykus jau dabar?
19 Comments
gaila neteko, ir matyt oficialiai ir nebeteks. ypač to trūkdavo įvairiuose matematikos kursuose.
Taip dirbdamas mokytojas turės daug priekaištų iš kolegų, viršininkų ir t.t. Žn nes pats jų turėjau :)
Užtat įmonėse – kaip tik taip ir mokoma. Kai ateini į naują darbą – juk reikia kuo greičiau išmokyti, ten nuosekliam mokymuisi laiko nėra.
Parodo, lepia pakartoti – pasako kodėl neišėjo. Teorija – eina paskutinė.
Ir tik vėliau, kai jau, atrodo, kad viską žinai – atsiveria teorijos pagrindai. Tada prasideda tikrasis mokymąsis. Kai jau turi neblogą bendrą supratimą – kai jau GALI PAKLAUSTI!
Mūsų mokykloj yra matematikos mokytojas, kuris mokydamas visiškai nesilaiko kurso. (tiesa, tuos privalomus dalykus iki dvyliktos klasės vis tiek vienaip ar kitaip išeina) Ir moko tikrai įdomių dalykų. Bet vis tiek ne visi patenkinti ir ne visiem įdomu. Šimtukų, tiesa, daug.
Bet yra ir kitas mokytojas, kuris visiškai idealiai laikosi kurso, bet uždaviniai gal kiek sunkesni, retsykiais daugiau paaiškina (tarkim, parodo neprivalomus įrodymus, bet jų neliepa mokytis).
Ir ką, abiejų šių mokytojų buvusių dvyliktokų rezultatai panašūs – po kiek daugiau nei pusė kurso valstybinį matematikos egzaminą išlaiko šimtukais.
Moralas – sudominti (na, gerai, ne sudominti, o išmokyti) galima tiek mokant nuoseliai, tiek „atbulai“. Svarbu mokėt aiškint ir būt pakankamai kietu, kad mokiniai pradėtų gerbt dalyką (taip, taip, mokytojas reprezentuoja dalyką).
Baimė – prastas dalykas. Mano mokykloje buvo labai griežta lietuvių kalbos mokytoja. Na ir išmokė ji taisyklių, ir pažymiai buvo geri egzamino, bet nė vienas iš klasės apie filologijos studijas nė pagalvoti nenorėjo – nebent užsienio kalbos. Įbauginti, priversti… žinau, kad mokytojai vienas kito klausia „kaip priversti mokinius mokytis?“, bet žodis „priversti“ pačiame klausime yra ydingas.
Taip, baimė blogai. Bet su tais mokytojais (tiksliau, tuo mokytoju) viskas yra… kažkaip gerai. Jo lyg ir prisibijoma, bet jis gerbiamas, tikrai. Ir jis moka sudominti, ir per tą sudominimą žmonės pasiekia tikrai gerų rezultatų. Tiek žiūrint į egzaminus, tiek į respublikines ir net tarptautines matematikos olimpiadas. Ir tai yra labai gerai.
O tas atseit baimė (atseit, nes ji nėra tokia kaip su kitais mokytojais – „uoj, bars, du įrašys“, čia yra veikiau pagarba ir nenoras pasirodyti blogai prieš mokytoją, o ne baimė dėl jo galimų veiksmų).
Sumaliau kažką. Atleiskit. :)
Puikiai pastebėjai „kuriu svetaines, tinklalapius, dizainą, diegiu TVS“ :)
Pažįstama abiturientė pasikūrė blog’ą ant WP, dabar 3 dizainą laužo :) nors šiaip filologė
taip darome kurybiskumo mokymus. Pirma parodome, zmonems, kad jie gali kurti. veliau zmonems parodoma kaip jie tai padaro. paaiskiname kas vyko, kaip vyko. Juk dazniausiai zmones apie kurybiskuma sako na va.. uzpklauke banga ir pradejau kurti ir nera zodziu apibrezti tam kas vyskta.
Ir tik pacioje pabaigoje pati teorija. Per patirti zenkliai lengviau mokyti norint rezultatu, o jeigu nori tik siaip paplepeti geriausia pasakoti istorijas ir teorijas.
Aš pavadinčiau gal ne „atbulu“ mokymu, o „indukciniu“ – kai pradedama mokyti atskirų dalykų ir palaipsniui pereinama prie bendros sistemos. Apskritai, situacija truputį paradoksali – teoriškai, lyg ir geriau išmokti turėtum pradėjęs mokytis nuo teorijos, bet praktiškai – geresni rezultatai, bent jau man, būna pradėjus nuo praktikos :)
Kaip ten bebūtų, teorinis bagažas yra tikrai vertingas dalykas. Aišku dėstant visą teoriją nuo A iki Z gali prisikaupti daug perteklines ir niekad nepanaudotinos informacijos. Bet kai ne nuo to galo pradedama mokytis, tai per tą (kitą) galą ir išeit viskas gali. Mokinti „nuo galo“ yra panašiai kaip kurti rimtą produktą – visiškai be jokios analizės, projektavimo darbų. Ir kai rezultate gaunasi kažkoks lipdytas-perlipdytas nisuprasi kas.
Kita vertus, nuo kito galo, kaip buvo paminėta, mokosi „savamoksliai“ – kurie dažnai ne žino nei nuo kur pradėt, nei apie ką pradėt, kad dažnai arba išvis užmeta, arba prikuria velnias žino kokių dalykų (tame tarp ir dviračių kvadratiniais ratais). Bet gal rezultatas iš tikro ne vien nuo „teisingo galo“ priklauso, bet ir nuo tiesioginių nurodymų, nukreipimų kaip ir ką daryt – t.y. nuo mokytojų? Jei mokintų mokytojai pagal „atvirkštinę“ programą, kurie supranta ką daro – gal ir rezultatai neblogai gautųsi.
Kitas dalykas, kad geras mokytojas/dėstytojas turėtų sudominti savo dalyku, jei reikia paaiškinti ir praktinę naudą to, ką pasakoja. Bet kaip paaiškinti tokius dalykus dėstant kokią nors molekulinę fiziką ar laukų ir kitokių visokių eilučių teorijas – tai kažin ar kas nors čia padėtų. ;) Nuo kito galo mokinant, tokiu atveju irgi neaišku kas gautųsi. ;)
Patikėk, daugiausiai šlamšto sukuria tradiciškai išmokyti. :) Man atrodo labai logiška, kai geras krepšininkas tampa treneriu, kai lenktynininkas įkuria savo ralio dirbtuves – sėkmingų praktikos prieš teoriją pavyzdžių turime labai daug. Žinoma, viskas priklauso nuo mokytojų, bet kodėl gi jiems nepadėjus ir nesudominus dalyku nuo pirmos jo dėstymo dienos? Tuomet bent dalis besimokančių dalyku susidomėtų nepaisant mokytojo profesionalumo. O juk turime pripažinti, kad gerų pedagogų ne taip jau daug ir yra…
Vienastoks, tu minėjai „atbulą“ mokymą, t.y. pradėti nuo sunkiausių dalykų, kurie turėtų būti aptariami studijų pabaigoje. Na čia nelabai to įsivaizduoju. Šiandien kaip tik buvau simpoziume apie mokslo realijas centrinėje ir rytų Europoje. Ten kalbėjo ir vienas toks profesorius apie sisteminį mokymą. Pripažinsiu, jo mintys sužavėjo mane kaip mokytoją. Visų pirma – mokytojai (dėstytojai) nebemoka pradėti mokyti nuo pačių pagrindų, nuo tų dalykų, kurie „kabina“ ir suteikia tam dalykui įdomumo. Reikia mokyti taip, kad besimokantysis nekeltų sau klausimo „o kam man to reikia?“. Mokytojo tikslas – padaryti sunkius dalykus lengvesniais. Todėl „atbulo“ mokymo sąvoka man nepriimtina. Su smalsiais ir pažangiais, visada buvo problema dirbti ir tai diktuoja tokie dalykai kaip laikas, materialinė aplinka ir pan. Bet kaip ir minėjai – vis gi jiems reikia skirti daugiau dėmesio, daugiau laiko ir tai stengiasi mokytojai daryti, tik deja ne visada pasiseka.
Daug kas priklauso nuo dėstomo dalyko – vieno scenarijaus viskam nėra, tačiau pradėjimas „nuo pradžių“ tikrai ne visada kabina. Ir ne vien dėl to, kad vadovėliuose pradedama vos ne nuo pasaulio atsiradimo. Smalsesni studentai dažnai „užbėga į priekį“, todėl jiems pirmos paskaitos atrodo neįdomios. Jei jie gautų žinių, kurių nesitikėjo, gautų tai, ko nesupranta ir kas intriguoja, tai tuomet būtų iššūkis mokytis ir dekonstruoti viską, ką pamatė iki pamatų. Man kartais atrodo, kad ir tapybos geriau galima buvo išmokti pradėjus nuo dažų maišymo meistrui, piešiančiam tikrą paveikslą, o ne lygių linijų brėžimo lape ir taisyklingo teptuko laikymo pamokų.
Man atrodo, kad šiuo metu programavimo mokymasis yra būtent toks „reversed“. Juk iš pradžių panori sukurti tokį patį kietą puslapį, po to sužinai, kas po juo slypi, tada išmoksti programavimo kalbą, o dar vėliau, jeigu vis dar tame murkdaisi, sužinai visus „low-level“ dalykėlius.
Universitete pasitaiko dėstytojų, kurie pirmoj paskaitoj parodo „paskutinę skaidrę“, bet, kaip taisyklė, tai ne matematikos dalykai būna. Tokią pastabą daviau vienam dėstytojui, kad galėtų prieš penkių paskaitų ciklą apie kažkokį metodą, apie jo naudą papasakoti prieš tai, kad suprastume apie ką kalba apskritai eina. Tikiuosi, kad po manęs einantiems bus geriau :-)
Aš dar palyginčiau „atbulą“ mokymą su posakiu, kad pagal savo klaidas (savo praktiką) mokosi kvailiai, o protingi – pagal kitų klaidas (teorija). ;) Čia aišku tik šiaip palyginimas, nes pats nesu šitoje vietoje griežtai už kažkokį vieną mokymosi būdą. Tačiau tiesos tame yra.
Pats esu ir programavimo nemažai nuo „praktinio galo“ iki pradmenų prisimokęs, ir kelis kursus visokių matematikų/fizikų teko išklausyt nuo „teorinio galo“.
Pirmuoju atveju – tikrai galiu pasakyti, kad sistematizuotų teorinių žinių trukdavo, ir rezultate tekdavo perdarynėti sužinojus ką nors naujo. Tokiu atveju tekdavo „googlinti“, landžioti po forumus, vartyti penkias knygas vietoj vienos-dviejų gerų knygų – ir gaudavosi ne ką mažiau perteklinės informacijos. Antruoju atveju – asmeniškai iki šiol nesuprantu, kam man to reikėjo ir kam to išvis reikia.
Jei kalbėti apie gerą, sistematizuotą dėstytma pagal „atbulinę“ metodiką – t.y. jei mokytojai iškart sakytų kaip konkrečiai reikia daryti, ir kaip nereikia. Tai manau gautųsi lygiai ta pati teorija, kurią kažkas irgi užsimanys dėstyti „atbulai“. ;)
Toks mokymasis tikrai būtų daug įdomesnis. Ir ta mintis kai meistrai gabiausius mokinius pradėdavo mokyti papildomai, tikrai teisinga. Gal visgi švietimo sistema išsigimė ir visus per daug suvienodino?
Su tokiu mokymusi susidūriau tik muzikos mokykloje, kuomet mokytojas kažką manyje pamatė ir apsiėmė mokyti papildomai. Nors muzika tai ne matematika ar kažkas panašaus, neparodysi kokia iš to nauda pačioje pradžioje, ypač kai jos ateini mokytis dar būnant pradinėje klasėje. Nors profesionaliu muzikantu netapau, bet tos pamokos ne tik išmokė groti, bet ir padėjo daug ką suprasti. Manau taip pat būtų ir su bent kokio kito dalyko mokymu. Jei gabiausiems būtų pakeičiamos sąlygos ir į juos būtų atkreipiamas dėmesys, rezultatas būtų tikrai kitoks.
Kodėl? Muzika – kaip tik geriausias pavyzdys. Pamenu, kadaise mokykloje norėjau lankyti muzikos grupę vien todėl, kad mokytojas gitara grojo The Beatles dainas ir žadėjo to išmokyti. Tai jei būčiau pradėjęs, taip ir būtų – pirmiau groti „Yesterday“, paskui pažinti akordus, paskui natas, o galiausiai, jei rimtai sudomintų – tai ir muzikos teoriją būčiau išstudijavęs…
Pats baigiau farmaciją. Mano nuomone tokio dalyko „atbulai“ mokyt apskritai neįmanoma, kaip ir kitų medicinos disciplinų, nuo diagnozavimo juk nepradėsi. Va ko trūko, tai lygiagrečiai dėstomos teorijos ir praktikos. Kai šnekama apie neapčiuopiamus dalykus, sunku suvokt kam jie, o gal tau jie bus visai nenaudingi ir negali žinot į ka tau gilintis reikia. Jei šnekant apskritai, kai kyla tokios diskusijos, suprask dabartinė sistema jau nebetenkina. (Nežinau kiek metų tokiems mokymos metodams kokie yra universitetuose ir mokyklos) Esu girdėjęs, kad einama link to, kad nebebūtų jokių diplomų ir mokomasi visą gyvenimą, juk nežinai kokių žinių ar profesijos gali prireikt po 5-10 metų. Arba, kad ir dabar praradus darbą, gal susirastum su kita profesija. Manau daug privalumų turi mokytojo ir mokinio sistema, kai mokytojas mokinį moko visą gyvenimą, veltui pamirštas dalykas, geras atitikmuo būtų atsirenkant gabiausius.
O jus chemijoj ir prie mėgintuvėlių prileisdavo? :D :D :D
Kas dėl atbulo mokymo, galima palyginti su dėlione. Jei pradžioje parodai pilną vaizdą ir tada liepi sudėliot – gausi gana gerus rezultatus. Jei duosi tik maišą detalių ir liepsi dėliot ir tik gale palyginsi su viršeliu, na gali būti biški gali būt ir ne į tą pusę.
Tas pats ir su chemija, matematika, fizika. Kodėl jų nesujungus su informatika?
Tą pačią trigonometriją daug greičiau suvoktum galėdamas gyvai matyti kaip ir kas veikia. Už vadovėlių krepšelio kainą jau šiandien kiekvienam galima po netbooką nupirkti (jo ekrano dydis net didesnis už vadovėlio)…
Kas lietė mano paties mokymąsi, tai matematikos iš mokytojos mokiausi išviso gal tik 15 pamokų nuo 8 klasės, per likusias tiesiog miegojau. Rezultatas – 94% valstybinio.
Aš turėjau tokią knygutę, kurią pasiskaitydavau, ir tai ką klasė eidavo gal mėnesį pagaudavau per valandą. Tiesiog ten parašyta ne mokiniu tempiančiam ant 5.
Beje siūlyčiau pasidomėti kaip licėjuje TB grupėje mokoma. Trumpai. Pvz istorija – iš pradžių perskaitai apie Prancūzijos revoliuciją, tada diskusija, tada rašinys ką tu manai tada vėl diskusija. It tai tikrai įdomiau nei bukas teorijos kalimas kas vyksta paprastose mokyklose…
2 Trackbacks
[...] įrašas turėjo būti padėtas prie komentarų apie nesuprantamų dalykų naudą, tačiau neproporcingai išsiplėtė ir surado vietą [...]
[...] tinklaraščai, kurie kartas nuo karto rašo ir apie mokymą bei švietimą. Vienastoks aptaria “atbulo” mokymo privalomus, nors kai kuriais aspektais drįsčiau ginčytis, tačiau nauji vėjai reikalingi. GRANT.lt [...]