(cldodds nuotrauka)
Diskusijoje apie piratavimą balsų daugėja, ir jų verta paklausyti. Nors labiausiai jausmus audrina kraštutinės nuomonės, daugelis mūsų turi ganėtinai nuosaikų, racionalų ir, sakyčiau, moralų požiūrį į visą šį reikalą. Džiaugiuosi galėdamas pristatyti jums Pauliaus mintis – tebus jos priminimas, kad mokėti, kai tik gali ir yra už ką, yra tiesiog būtina. Nes „pompavimas“ be skrupulų yra skriauda… (vienastoks)
—
Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational: The Hidden Forces That Shape Our Decisions“ galima rasti įdomią ir iškalbingą statistiką: 2004 metais visų JAV įvykdytų buitinių vagysčių nuostoliai buvo 525 milijonai dolerių, o pridėjus automobilių vagystes, apiplėšimus ir kitus vietinės reikšmės nusikaltimus, susidaro apvali 16 milijardų dolerių suma. Dideli skaičiai, bet realiai niekiniai, kai pasižiūri kitą statistikos eilutę: tais pačiais metais darbuotojų vagysčių iš darbo vietos ir piktnaudžiavimo nuostoliai sudarė 600 milijardų dolerių. Draudikai paskaičiavo, kad JAV, žmonės nukentėję vagysčių metu, prie realių kompensavimo reikalavimų prideda dar 24 milijardus (37“ televizorius pavogtas virsta 50″ ir pan.).
Jeigu tavęs kas paklaustų ar esi vagis, greičiausiai įsižeistum. Bet pagalvok ar neteko „pasiskolinti“ įmonės darbo priemonių (CD-R diskelių, rašymo priemonių, etc.) savo asmeniniams tikslams, ar niekada su įmonės taksi talonėliais nevažiavai pas merginą/vaikiną?
Kaip teigia „Predictably Irrational“ cituojami šaltiniai, yra dvi vagių grupės: tie, kurie vagia sąmoningai, ir tie, kurie ne. Pirmieji mąsto maždaug taip: ta „chebra“ ryt išvaro atostogų, tai išdaušim langus, išnešim techniką bei papuošalus. Antrieji blokais nešasi CD-R diskelius, popierių, rašymo priemones, darbo vietoje spausdinasi mokslams reikalingus vadovėlius, važinėja „nemokamu“ įmonės taksi ir tuo pačiu puikiai miega naktį. Ar mes tikrai (visi) esame tokie nesąžiningi?
Norėdami tai išsiaiškinti tyrėjai pasuko į Harvard Business School (puiki vieta sąžiningumo tyrimui ir tuo pačiu reikia paminėti, kad tyrimas buvo vykdytas dar ir MIT, Princeton, UCLA bei Yale), kur studentams būdavo pateikiamas elementarus bendrųjų žinių testas, o už kiekvieną teisingą atsakymą mokamas 50 centų atlygis. Tais atvejais, kai studentai patys pasitikrindavo atsakymus ir pasakydavo rezultatą tyrėjams, jie atsakydavo vidutiniškai į 36,2 klausimo t.y. 3,6 klausimais daugiau (kontrolinė grupė atsakydavo į 32,6 klausimo iš 50), tuo tarpu trečia grupė, kuri ne tik pati pasitikrindavo atsakymus, bet ir po testo būdavo paprašoma suplėšyti klausimų-atsakymų lapus (sunaikinti įrodymus), atsakydavo į… ne, ne daugiau – tik į 35,9 klausimo. Kitaip tariant, jeigu sąžiningam žmogui suteiksi galimybę sugudrauti (cheat), jis taip ir padarys, tačiau faktas ir tai, kad sąžiningas žmogus, vos sulaukęs galimybės, netaps profesionaliu apgaviku – jis tik truputį pakoreguos socialines ir moralines normas.
Mums apsimoka būti sąžiningiems – socialinės bei moralinės visuomenės normos mums yra įkaltos per šimtus tūkstančių metų: „Jei aš pavogsiu iš A, A gali pavogti iš manęs – todėl vogti neapsimoka“. Tačiau, kaip matom, viena yra svarstyti automobilio vagystę ir visai kas kita paimti porą CD-R’ų – tai per smulkus dalykas, kad sukeltų svarstymus iš serijos „jeigu aš, tada man…“. Čia jau būtų paranoja, jeigu taip svarstytume kniaukdami puikią druskinę iš „Virgin“ lėktuvų arba rankšluostį iš eilinio aplankyto viešbučio.
Kitas įdomus niuansas vedantis link piratavimo temos yra mūsų santykis su pinigais. Dabar įsivaizduokit situaciją kiek kitu rakursu. Jums reikia poros „balvankių“ įsirašyti filmui, kurį grįžę planuotumėt pasižiūrėti su savo antrąja puse. Savo į darbą nesinešiojat ir, kas blogiausia, darbiniai resursai irgi išsekę. Bet jūsų laimei (ar bent jau žiniai) prisimenat, kur įmonė laiko pinigus kasdienėms išlaidoms – tiesiog reikia prieiti prie spintelės atsidaryti ją ir pasiimti reikiamą sumą (ne tai, kad tokia praktika įmonėje egzistuoja, tačiau tik tiek reikia tikslui pasiekti), o nulipus į pirmą aukštą, vietinėje parduotuvėje diskelį įsigyti. Ar darytumėt taip? Tyrimai, o ir asmeninė patirtis sako, kad kada sukčiavimo objektas yra patys pinigai, o ne už juos galimi įsigyti daiktai (žingsnis nuo pinigų), žmogaus elgesys keičiasi kardinaliai. Dan Ariely kelis kartus bandė šį eksperimentą bendruose universiteto šaldytuvuose: kaskart padėjus jame „Coca-Cola“ 6-pakuotę, jos nelikdavo po 72 valandų, tuo tarpu lėkštutėje padėtos šešios vieno dolerio monetos po 72 valandų vis dar būdavo savo vietoje.
Toks jausmas, kad kai sukčiavimo objektas nėra pinigai, mes randam milijonus pateisinimų iš serijos „man ir taip mažai moka, tad aš…“, kas, patys suprantam, tėra pateisinimas, o ne objektyvi priežastis. Kai įmonės sukčiauja milijoniniais mastais, jos kalba apie popierius, deklaracijas, o ne nesumokėtus mokesčius, kurie palies konkrečiai Janiną Maslauskienę, kuri dirbdama valstybės įmonėje negaus laiku atlyginimo, todėl negalės vaikams Kalėdoms nupirkti dovanų. Panašus mąstymas įsijungia ir pirataujant – ar liptum pro mylimo atlikėjo buto langą, kad paimtum nuo stalo du litus? Greičiausiai ne, tačiau visai nesibodi mėnesį sukti Alinos Orlovos albumą „Mutabor“, kurį nemokamai parsipūtei internetu. Visa, kas atsiranda tokiom akimirkom tai ne tiek objektyvios priežastys, kiek apgailėtini pasiteisinimai, kurių logika realiai visada grimzta situacijos nesuvokime. Tie žmonės ir albumus įrašinėja (koks 20-40 tūkstančių lengva ranka), ir „promo“ kampanijas vykdo, ir turus organizuoja (jie patys nesusiorganizuoja), ir jiems instaliacijas kuria – viskas kainuoja. Jau nekalbant apie tai, kad jie neprivalo uždirbti minimumą – jų talentas, kaip ir futbolo žvaigždžių, turi kitą vertę, negu kiemo šlavėjo. Bet ar tikrai taip, ar tikrai sukčiavimo mastai padidėja pinigus pakeitus daiktais: CD-R’ais, mp3, akcijomis, etc.?
Norėdami tai patikrinti, tyrėjai atliko panašų eksperimentą, kurį jau minėjau anksčiau, tačiau pagrindinis skirtumas buvo, jog trečioji grupė už atsakymą gaudavo ne 50 centų, bet vieną metalinę plokštelę, kurią vėliau galėjo išsikeisti į tuos pačius 50 centų nuėję prie gretimame kabinete sėdinčio darbuotojo. Rezultatai? Kontrolinė grupė, kuri negalėjo sukčiauti, iš 20 apylengvių matematinių užduočių spėdavo išspręsti 3,5. Antroji, kuri pati pasitikrindavo atsakymus, bet suplėšydavo užrašus (įkalčius), išspręsdavo 6,2, tuo tarpu trečioji, kuri suplėšydavo įkalčius, tačiau už kiekvieną atsakymą gaudavo ne 50 centų, bet vieną metalinę plokštelę, kurią netrukus galėdavo iškeisti į 50 centų, išspręsdavo 9,4 užduoties. Akivaizdu, kad tai ne atsitiktinis intelektinis, bet sukčiavimo progresas.
Problema yra, kad mes nematom, kas stovi už tokio sukčiavimo, esam per žingsnį ar kelis nuo jo. Čia kaip su vegetarizmu. Suaugusieji jau turi stiprią „skūrą“, bet ir tai kai kuriuos jų paveikia YouTube randami klipukai iš serijos „Meet your meat“ arba „Earthlings“ – kai matai, jog kiaulė negimsta faršo pavidalu, bet yra pumpuojama pašaru taip, kad net negali nustovėti ant kojų, tai apima kiek kitokios nuotaikos nei tiesiog matant linksmai šokantį animuotą „Krekenavos“ paršelį (man tai vienas didžiausių kada nors matytų cinizmo pavyzdžių reklamoje). Net ir pamatę žiaurumus susijusius su mūsų pilvo džiaugsmais, sugebame savyje užslopinti tai – užtenka, jog būtume per kelis žingsnius nuo to ir žiaurumai nebeegzistuoja arba mes neturime nieko bendra su jais.
Lygiai taip neegzistuoja ir mokesčių nemokėjimo problemos, atlikėjai kuriantys muziką – būtent tai turėtume matyti (bent pabandyt pamąstyt apie tai) kiekvieną kartą bandydami apgauti, apvogti kažką. Aš pats save vadinu sąžiningu piratu (puikus derinys – „sąžiningas“ ir „piratas“, ar ne?), t.y. ir perku daiktus, kuriuos galėčiau tiesiog nemokamai atsisiųsti, ir pasiteisinimų kupinu arsenalu „vagiu“. Tarkim, „Predictably Irrational“ pavogiau su pažadu gražinti pinigus – reikėjo „ant greičio“, o iki rudens nieko iš „Amazon.com“ užsisakyti neplanuoju. Malcolmo Gladwello visas knygas pavogiau (vėl gi, tiek dėl greitumo, tiek dėl noro pradžiai pažiūrėt už ką moku), tačiau nusipirksiu, kaip garbės lentynos vertus leidinius tą pačią akimirką, kai tik nusipirksiu naują knygų lentyną. Alinos Orlovos gražiai išleistą naują albumą nusipirkau, nes vadovaujuosi logika, jog jeigu nori, kad tau patinkantis atlikėjas ir toliau kurtų (iš to gyventų), nusipirk jo CD, eik į koncertus (daryk abu). Nematau prasmės mokėti už albumą, kurį savišvietai paklausau vieną-du kartus, tačiau labai keista, kai žmonės mėnesį ar net ilgiau iš grotuvų nepaleidžia vieno ar kito atlikėjo, bet jam už tai nieko nemoka.
Tas pats ir su programomis. Mano pasiteisinimas kodėl nemokėsiu už „Windows 7“ yra, visų pirma, nelanksti jų rinkodara (kartais žmonės rodo loginį luošumą, lygindami CD/DVD esančią programinę įrangą su automobiliu, mol, reikia matyti darbą, kuris buvo sudėtas į turinio esančio diskelyje kūrimą – galima pagalvoti, kad į automobilio sukūrimą, kol jis buvo paleistas į gamybą, nieko nebuvo investuota), antra jų reikalingumas – jeigu jų negaučiau, be problemų apsieičiau ir su „Windows Vista“. Tas pats ir su daugeliu kitų programinių įrangų – jeigu galiu rasti jų alternatyvų, nejaučiu didelio poreikio išlaikyti tas, kuriomis pasinaudoju tik atsitiktinai ir kurių rinkodara neatitinka rinkos realijų.
Kaip ten bebūtų, tikiu, jog nemaža dalis piratavimo problemos slypi negalvojime, pasąmonės procesuose. Nesąžiningumas nėra užkoduotas mumyse, tačiau tam tikrų daiktų pateikimo forma mūsų gyvenimuose, leidžia užmiršti (negalvoti) apie mūsų poelgių pasėkmes. O ką, jeigu prie kiekvieno torrent failo būtų klausimas apie potencialaus atsisiuntimo kainą kūrėjams arba pasiūlymas kažkur „donate“ jiems? O jeigu ant CD-R’ų dėžutės būtų parašyta jų kaina ir kažkas apie tai, jog tokia vagystė per atlyginimų nedidinimą kainuoja ir tau? Tikiu ir tuo, kad daug kas, ypač mūsų kultūroje, mūsų rinkoje, yra ne laiku ir ne vietoje. Daugeliui jaunųjų piratėlių ilgainiui ateina laikas, kai lengviau yra sumokėti pinigus ir patenkinus smegenų malonumo centrus, laiku bei be sąžinės graužaties įsigyti norimą knygą, programinę įrangą, etc. Svarbu neužsikoduoti tuo, jog aš nesu vagis, nieko bloga nedarau – nes po dešimties metų įsitikinėjimo gali įtikėti bet kuo ir tada jau net milijonas sąskaitoje nebus argumentas, kai „pūsies“ jau susiraukšlėjusios pasenusios Alinos Orlovos geriausių dainų rinkinį „Priekrasnojie dalioko“. Nepamirškim būti sąžiningi su kitais, bet dar labiau – pačiais savimi. Viskam savas laikas.
Paulius Rymeikis / www.dansu.lt
