Cenzūra

Tai jau nemaniau, kad po kelių mėnesių nuo tinklaraščio uždarymo teks jį dar papildyti įrašu, tačiau, ko tik mūsų valdžia nepadarys, kad tinklaraščiai nemirtų… Praeitą ketvirtadienį iš Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento gavau raštą dėl vieno seno nežinau.lt įrašo (dabar jau cenzūruoto). Rašte (faksimilė žemiau) reikalaujama pašalinti kelias teksto dalis:

1. „Pirmiausia reikėtų nepamiršti, kad išgerto vyno kiekis atvirkščiai proporcingas jo naudai :) Taigi, žemiau išvardintos alkoholio normos yra nekenksmingos mūsų organizmui:

Vyrams – ne daugiau kaip 2 taurės (po 150 ml) vyno per dieną. Ne daugiau kaip 700 ml alaus arba 90 ml degtinės.
Moterims – ne daugiau kaip 1 vyno taurė (150 ml) per dieną. Ne daugiau kaip 350 ml alaus arba 45 ml geros degtinės.“

Rašte teigiama „tikėtina, kad tai yra alkoholio reklama palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus“.

2. „Kai jau išsiaiškinome vyno kiekius, galime pereiti prie naudingų jo savybių :) Išgerta vyno taurė padidina taip vadinamojo gerojo cholesterolio (HDL-cholesterolis) kiekį organizme bei pagerina mūsų kraują. Vynas taip pat sumažina riziką susirgti Alzhaimerio, Parkinsono bei širdies ir kraujagyslių ligomis.

Raudonojo vyno sudėtyje yra daugiau resveratrolio. Resveratrolis – tai stiprus antioksidantas, mažinantis galimybę susirgti vėžiu. Vynas turi stiprų priešuždegiminį poveikį, taip pat mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Mokslininkai ištyrė, kad būtent šio augalinio estrogeno dėka sumažėja rizika susirgti krūties vėžiu. Taigi išgerti taurę raudonojo vyno visai naudinga.“

Rašte sakoma „tikėtina, kad tai yra alkoholio reklama siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, su gydomosiomis savybėmis, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus“.

Rašo faksimilė smalsiems (didinasi):

Mano trumpas komentaras:

1. Tikėtina, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento rašte neteisingai ir (ar) klaidinančiai interpretuojama reklamos sąvoka. Rašinyje pateikiama informacija nėra reklama, ji nėra apmokėta ir nebuvo skelbta kieno nors užsakymu.

2. Perskaičius tekstą akivaizdu, kad autorė rašo tik apie saikingą („vyno kiekis atvirkščiai proporcingas jo naudai“, 4x „ne daugiau“) alkoholio vartojimą. Taigi tikėtina, kad rašto teiginys apie nesaikingo vartojimo skatinimą yra neteisingas ir (ar) klaidinantis.

3. Autorė neteigia, kad apsvaigimas nuo alkoholio yra teigiamas dalykas. Jei rašto autoriai ginčija, kad, pavyzdžiui, raudonasis vynas turi antioksidantų ar kitų straipsnio autorės paminėtų medžiagų, tai tuomet rašto teiginiai yra neteisingi ir (ar) klaidinantys.

Ir vis dėlto aš nusprendžiau nepalikti teksto ir cenzūruoti jį taip, kaip reikalauja Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento raštas. Kodėl?

Nepaisant to, kad tekste nėra alkoholio reklamos ir kitų rašto autoriams neįtikusių dalykų, jis turi kitų trūkumų. Pirma, jis netinkamai cituoja šaltinius (nėra nuorodų į konkrečius tekstus ir tyrimus). Antra, autorė pasirinko apie kenksmingas vyno savybes parašyti atskirai. Dėl nešališkumo tą vertėjo pateikti viename straipsnyje. Trečia, man yra žinomi atvejai, kuomet žmonės perteklinį alkoholio vartojimą teisina „sveikatos taisymu“. Tai nesusiję dalykai, bet šia tema verta rašyti atsargiau.

Dėl cenzūravimo apskritai:

Apie cenzūrą šioje svetainėje nemažai rašyta. Nebenorėčiau šių temų tęsti uždarytame projekte. Mano nuostatos liko nepakitusios. Manau, kad Volteras buvo teisus sakydamas „Galvokite patys ir leiskite galvoti kitiems“. Manau, kad cenzūra yra paskutinis pralaimėjusiojo disputą argumentas. Manau, kad tiesa netenka vertės, kai jos negali palyginti su tuo, kas tau neteisinga.

Posted in neteisybės, svetainė | Comments closed

Laikas sustoti ir laikas judėti į priekį

fwd20.jpg
(bredgur nuotrauka)

Laikas sustoti. Prieš puspenktų metų pradėtas, šiandien šis projektas yra galutinai užbaigiamas. Daugiau rašinių čia nebeskelbsiu, komentavimas bus uždarytas.

Didžiuojuosi tuo, ką nežinau.lt pavyko pasiekti. Nerimtai pradėtas, nenuosekliai augintas, šis tinklaraštis vis dėlto tapo ypatingas. 29 autoriai (ar visi bent atsimena?) parašė 7628 straipsnius, iš kurių 673 buvo populiarios Lietuvos tinklaraščių apžvalgos – „Blogoramos“. Išbandyta ir aprašyta šimtai įvairiausios technikos, programų, interneto tarnybų. Džiaugtasi, liūdėta, piktintasi ir ginčytasi dėl visų svarbesnių technologijų, interneto ir socialinių tinklų permainų. Tai buvo fantastiškas laikas, už kurį aš esu be galo jums visiems dėkingas.

Atskirai norėčiau padėkoti čia rašiusiems autoriams: Ričardui Šmaižiui, Sabinai Daukantaitei, Pauliui Vitkui, Karoliui Pociui, Violetai (Vio), Tadui Šimkui, Povilui („SkaitykIT“), Arnoldui Rogoznyj („ŽudykReklamą“), Donatui Dauniui, Domantui Širvinskui („Ežiukas Vilniuje“) ir grupei kitų šaunių žmonių, kurie čia su jumis dalinosi savo mintimis, apžvalgomis ir idėjomis.

Esu dėkingas technikos ir paslaugų įmonėms, jų atstovams žiniasklaidai, reklamos užsakovams ir partneriams, kolegoms technologijų ir bendruose naujienų portaluose. Smagu, kad padėjote nežinau.lt augti.

Ačiū skaitytojams už paliktus 54 tūkstančius komentarų. Ne su visais man užteko laiko dorai pabendrauti, tačiau džiaugiuosi tomis diskusijomis, kurios įvyko.

Ar liūdna uždaryti „legendą“? Ne. Nes seno pabaiga yra naujo pradžia.

Laikas judėti į priekį. Šiandien paleidžiama nauja technologijų svetainė FWD.lt. Tai didelis grupės daugeliui jūsų pažįstamų autorių projektas, kuriame man dalyvauti – ir džiaugsmas, ir garbė. Nors apie iniciatyvą Povilas paskelbė lygiai prieš mėnesį, mintys apie tokį projektą kirbino smegenis nebe pirmus metus. Pernai buvome susitikę su Arnoldu kavos ir svarstėme, kokį naują projektą vertėtų pradėti. Po kelių susitikimų išsirutuliojo „Forward!“ sumanymo vizija: sukurti technologijų, mokslo ir visko progresyvaus Lietuvoje svetainę, kurios tikslas būtų skatinti žmones noriau žiūrėti į priekį. Kukliomis poros žmonių jėgomis, deja, tokio projekto neįgyvendinsi… Todėl kai tik perskaičiau Povilo raginimą, supratau, kad privalome išnaudoti šią galimybę.

Taigi nuo šiol visus šio tinklaraščio skaitytojus kviečiu į FWD.lt. Nors naujasis projektas yra labiau „naujieniškas“, rasite jame to, ko tikitės iš tinklaraščių – nuomonių, diskusijų, humoro ir bendravimo su autoriais. Jų šiandien yra beveik tuzinas, ir durys paliktos atviros – galite prie komandos prisijungti, kas tik turite noro ir entuziazmo.

FWD yra didelė ir graži pradžia. Tikiu, kad iniciatyva bus daug kartų sėkmingesnė, nei bet kuris atskiras tinklaraščių projektas. Aš pažadu rimtai dirbti, kad pasiektume šį tikslą. FWD.lt nėra „mano“ projektas – aš esu tik vienas jo autorių, bet tai yra mano projektas be kabučių, nes ketinu į jį įdėti ne mažiau, nei įdėta į nežinau.lt.

AČIŪ JUMS DAR KARTĄ! Sustojom, prisiminėm – o dabar eime į priekį!

P.S. Jei suskubote iki 10-tos valandos ryto, tai galite stebėti startą – FWD paleidžiamas 2011-ųjų liepos 20-tos dienos lygiai 10:00.

Posted in blogai•lt, svetainė | Comments closed

Dienos su Google, telefonais ir žiniasklaidos metamorfozėmis

googled.jpg
(Ken Auletta knygos „Googled“ viršelis)

Taip seniai rašiau, kad net pamiršau, kaip vadinasi programa, kurioje kurpiu tekstus į tinklaraštį. Tai nemenka problema, kai esi pratęs visas programas paleisti rašydamas pirmasias jų pavadinimo raides į Alfredo laukelį. Teko ieškoti programų sąraše.

Kita ilgesnį laiką tinklaraštį rašantiems gerai pažįstama problema – kuo ilgiau nerašai, tuo sudėtingiau grįžti rašyti. Kuo didesnis tarpas, atrodo, tuo svarbesnės temos reikia „pagrįsti sugrįžimą“. Kadangi tokios neradau, tai rašau paprastu dienoraštiniu stiliumi – apie viską, ką pastaruoju metu veikiu, ir kas man atrodo įdomu.

Visi suskaičiuoti

Praeitą savaitę perskaičiau Ken Auletta knygą apie Google. Sudomino pavadinimas su paantrašte, skolinta iš R.E.M.: „Pagūglinti. Mūsų pasaulio pabaiga“ (galima išversti ir geriau).

Ken Auletta beveik 20 metų dirbo žurnalo „New Yorker“ apžvalgininku, todėl knyga yra profesionaliai žurnalistiška – ir tai labai tinka temai. Google šiandien tapo beveik bendriniu žodžiu, o kuomet diskusija pakrypsta nuo šios bendrovės produktų aptarimo, prie jos „politikos“ ir tikslų, labai retai apsieinama be emocijų. Taigi nors Google atrodo labai gerai pažįstama, knygą perskaityti buvo verta dėl subalansuoto vaizdo: autorius kalbino ir Google žmones, ir jų draugus, ir bendrovės priešus.

Nežinomų faktų beveik neradau – tinklaraščiai, pasakodami apie Google kasdien, tokių spragų nepaliko. Tačiau didžioji knygos vertė yra keli šimtai autoriaus pokalbių su žmonėmis, kurių likimą valdo Google. Tai televizijų kanalų vadovai, įrašų kompanijų atstovai, draugai ir konkurentai kitose technologijų bendrovėse, knygų autoriai, žurnalistai, finansininkai-investuotojai ir net pagalbinis firmos personalas (įskaitant masažistus). Jų pasakojimuose susideda unikalus bendrovės paveikslas: naivios ir negailestingos, atviros ir paslaptingos, išradingos ir godžios svetimoms idėjoms, dalinančios turinį bei paslaugas už dyką ir uždirbančios milžinišką pelną, itin pažangios ir kartu keistai ištikimos vienam konkrečiam vadybos modeliui.

Nors knygos autorius iš esmės yra „už kadro“, Google, žinoma, liečia ir jį kaip žurnalistą. Todėl nerimo gaidos ir netgi priekaištai Google pasirodo skyriuose apie spaudos problemas ir knygų skaitmenizavimą. Šiaip nerimo knygoje apstu, tik jis dažniausiai jaučiamas, kai kalba kino ar muzikos prodiuseriai bei knygų leidėjai. Auletta Google lygina su banga: didžiule banga, kurios lūžio (knyga buvo parašyta 2009-aisiais) dar nematyti, o jos nešami dar nežino, kuo baigsis kelionė ant keteros. Nors nieko gero nesitiki.

Auletta taikliai pastebi, kad firmos įkūrėjams, daugumai jos darbuotojų ir daugybei vartotojų, Google atrodo kaip sprendimas. Tačiau labai daugeliui, įskaitant autorius, telekomunikacijų, pramogų verslo žmones, politikus ir vartotojų teisių aktyvistus, Google vis dažniau atrodo kaip problema, o ne sprendimas. Nepaisant galios, kurią suteikia firmai jos kapitalo vertė, visa piramidė stovi ant ganėtinai trapaus (žiūrint iš verslo pozicijos) pagrindo – ant reputacijos. Dar prieš penkeris metus ji buvo praktiškai nepriekaištinga. Šiandien? Gal jau nebe tokia, nors iš vartotojų pusės geranoriškumo nestinga.

Gali būti, kad lemiamas „mūšis“ vyks tarp žmonių privatumo poreikio ir Google poreikio didinti pajamas iš reklamos, manipuliuojant didele asmeninių duomenų baze. Tai konfliktas tarp Google prado (firmos įkūrėjai su panieka vertino užsiimančius reklamos verslu lygiai tol, kol patys jo nepradėjo) ir nuolatinio investuotojų spaudimo didinti pelningumą.

Dar kebliau kūrėjams. Google žada jiems neišmatuojamą šlovę mainais į prarastas pajamas. Google toks pasirinkimas atrodo labai geras, tačiau ne visus ši perspektyva traukia. Kaip sakė vienas autoriaus kalbintų pašnekovų: „Susidėti su Google – tai lyg šokti nuo tilto, nežinant ar kas sušvelnins kritimą“.

Koks bebūtų jūsų požiūris į Google, šią knygą perskaityti verta. Užvertus paskutinį puslapį man prieš akis iškilo mažo vaiko su supermeno galiomis vaizdas. Jis nori gero ir gali visus priversti „gerai gyventi“. Net jei vienintelis augalas pasaulyje liks špinatai. O ką? Sveika gi.

Teležaidimai

Turiu porą testams paskolintų telefonų: Samsung Galaxy S II ir HTC Sensation Z710e. Abu su Android 2.3.3 Gingerbread, bet šiaip ganėtinai skirtingi. Netrukus papasakosiu daugiau.

Kurlink žiniasklaida?

Nežinau, ar verta čia pradėti svarstyti žiniasklaidos temas. Aš jomis labai domiuosi, tačiau šis tinklaraštis skirtas technologijoms, o ir rašančių apie žiniasklaidą netrūksta. Tačiau sutinku su Rokiškiu, kad apie Wikiskandalą turėtų sužinoti daugiau žmonių, kaip ir apie atsakomuosius žygius. Šie metai ypatingi diskusijų apie žiniasklaidos skaidrumą, etiką ir profesionalumą gausa. Matysim, koks iš to bus derlius.

Posted in skaitiniai | Tagged , , , | Comments closed

Trimatis Samsung hibridas arba kaip aš bandžiau televizorių…

tvmon14.jpg

Su televizija mano santykiai grynai platoniški – aš jos neliečiu, ji manęs irgi. Ir taip jau, paskaičiavau, beveik 18 metų. Jei turi kompiuterį, televizoriaus iš tiesų nė nereikia – nebent būtum toks prisiekęs tinginys, kad net nepajudini pelės pramogoms ar informacijai išsirinkti.

Žinoma, retkarčiais pasvarstau, ar nevertėtų išbandyti, bet kiek pasidomiu, tiek nerandu priežasčių: per analoginę – įstabioji žurnalistika ir visų nuvalkiotų šlagerių chorai, per skaitmeninę – mažumą įdomūs „atsarginiai“ kanalai, kenčiantys nuo pinigų stygiaus ir todėl labai neprofesionaliai sudėlioti. „Lietuvos ryto TV“ čia būtų išimtis, tačiau lrytas.lt man patogiau. Kabelinės TV taip ir nesugebėjau išsirinkti, nes visų jų skrajutėse prie kanalų parašyta „(rusų kalba)“. Neturiu nieko prieš Puškino ir Bulgakovo kalbą – Rusijos kanalus tik taip ir norėčiau matyti – bet Discovery ar National Geographic? Ne, ačiū!.. Na, o palydovinės varianto aš kažkaip nė nesvarsčiau.

Visa tai pasakoju, kad suprastumėte, koks aš beviltiškai tolimas „žydriesiems ekranams“. Daug ko nemoku ir nesuprantu. Nebūčiau ėmęs išbandyti Samsung TA750, jei tai būtų tik televizorius. Nesvarbu, kad su 3D akiniais ir daug visokių „super“, „ultra“, „mega“ technologijų. Tačiau naujasis (toks naujas, kad nei amerikietiškoje, nei lietuviškoje Samsung svetainėje net savo tinklalapio dar neturi) TA750, kaip ir jo didesnis variantas TA950 yra TV ir monitoriaus hibridas. Taigi…

Televizija braunasi ant darbo stalo

Abejingumas tradicinei televizijai tebėra labai retas dalykas, tačiau žmonės išties vis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių, o santykinai kompaktiškuose mūsų būstuose kyla klausimas, ar verta „dubliuoti“ vaizdo plokštumas, jei kompiuterių monitoriai šiandien jau siekia 27 ar 30 colių (apie 76 cm).

Samsung TA750 bando rasti kompromisą – TV ir monitoriaus hibridą, kuris patenkintų visus informacijos ir pramogų poreikius viename įrenginyje. Planas atrodo taip:

  • Įmontuoti analoginės ir skaitmeninės TV tiunerį, kad, prijungus anteną, TA750 būtų galima naudoti kaip autonomišką TV.
  • Pateikti 1920×1080 HD gebą ir 3D televizijos galimybes, kad raiška ir funkcijos aprėptų viską, ką geriausio šiuo metu išspaudžia transliuotojai.
  • Sudaryti galimybes prijungti papildomus šaltinius per HDMI ar išorinį diską per USB, taip suteikiant ir vaizdo įrašo/archyvo galimybę.
  • Įdiegti vietinį tinklą (laidinis – integruotas, belaidžio anteną galima įsmeigti į USB), kad žmonės galėtų žiūrėti YouTube, Vimeo, Onion ar ką kitą per internetą.
  • Sukurti programėlių parduotuvę, kur vartotojas gali išsirinkti specialiai TV pritaikytas, patogesnes už naršyklę programas informacijos ar pramogų turiniui.
  • Pasiūlyti tikrą 3D vaizdą kompiuterinių žaidimų mėgėjams.

Visai neprastas planas, ar ne? Numatyta viskas – pilnas modernios TV paketas, tiesioginė interneto jungtis ir dar galimybė ne tik naudoti įrenginį kaip pagrindinį ar papildomą kompiuterio monitorių, bet ir žaisti jame su 3D akiniais.

Manyčiau, kad TA750 kūrėjų planas pavyko. Nesu visu 100% tikras, nes ne visas galimybes išbandžiau, bet tai, ką pamačiau, paliko gerą įspūdį.

TV eteriu, laidais ir internete

Eterio TV aš negalėjau išbandyti, nes TA750 komplekte nebuvo antenos, o aš stalčiuje tokio daikto „jei prireiktų“ nelaikau. Vietoje to įkišau tinklo laidą ir ėmiau dairytis, ką Samsung hibridas pasiūlys iš interneto.

Ekranas pasitiko programėlių „parduotuve“, kurioje programų nėra labai daug, tačiau tos, kurias bandžiau, buvo kokybiškos ir nemokamos. Vimeo neblogai pritaikyta televiziniam valdymui ir tipiškai TV interaktyvumo stokai: gali išsirinkti HD kanalą ir žiūrėti viską iš eilės, jei nori – turinys tikrai neprastas, tik „neteleviziškas“ ta prasme, kad labai intensyvus. Dauguma klipų yra trumpi – pasilenksi paglostyti katę ar nusisuksi paimti puodelį kavos ir pražiopsosi pusę siužeto. Gerai tik, kad šiame televizoriuje gali grįžti atgal ir pažiūrėti praleistas vietas.

HD vaizdo kokybė stulbinamai gera. Santykinai nedidelis 23 colių ekrano dydis su 1080p HD yra puikus derinys – vaizdas atrodo lyg atgijęs itin geros poligrafinės kokybės sieninis kalendorius. Po tokio į didelį TV ekraną nesinorės žiūrėti – man itin didelės įstrižainės televizoriuose vaizdas ir taip primena nenatūraliai išdidintą JPG paveikslėlį…

Samsung parduotuvėje galima rasti naujienų prenumeratų, įvairių informacinių ir socialinių programėlių. Daugeliui jų reikėtų pelės ar klaviatūros (TA750 mano belaidžiais įrenginiais nesugebėjo pasinaudoti), tačiau, tarkime, AccuWeather pati surado miestų sąraše Vilnių (pagal mano IP), tad dalis konfigūracijos atkrenta, jei programa yra pakankamai gudri.

Ar ras vietą?

TA750, kaip ir didesnis bei įmantresnio dizaino TA950, taiko ne tiek į pagrindinio, kiek į papildomo monitoriaus/TV vaidmenį. Jo pirkėjas tikriausiai būtų jaunas žmogus, šiaip naudojantis nešiojamąjį kompiuterį ir sunkiai berandąs savo kambaryje vietos televizoriui. Su naujuoju Samsung hibridu toks pirkėjas turėtų gauti viską, ko jam trūksta: didesnį vaizdo plotą darbui su grafika ar dokumentais, pasyvų TV per anteną ar kabelį, vaizdo klipus bei parsisiunčiamus filmus iš interneto (be kompiuterio, vien su nuotoliniu pultu), galimybę stebėti savo socialinius tinklus neįjungus kompiuterio ir – gal net svarbiausia – naują „tikro“ 3D pojūtį žaidžiant žaidimus.

Pastarąjį dalyką verta paminėti atskirai. Samsung hibridas turi vadinamąjį 2D/3D keitiklį: galimybę dvimatį vaizdą interpretuoti kaip trimatį. Kol žaidimas su 3D akiniais paplis (jei kada tikrai paplis), toks keitiklis išties reikalingas, mat „tikro“ 3D turinio kol kas yra itin nedaug. Keitiklio atliekamas darbas nėra idealus, tačiau daugeliu atveju žaidimams jis suteiks naują pojūtį. Kartais – gal ir galvos svaigulį…

Ateina išmaniųjų TV laikas?

Telefonai šiais laikas nebe skambučiams skirti, tad gal ir televizoriams jau laikas išaugti iš televizijos? Samsung TA750 yra pirmasis mano matytas pretendentas į išmaniuosius televizorius, ir jis tikrai nenuvylė. Labai geros kokybės vaizdas, stebėtinai galingas garsas, tinklo ir USB jungtys, dailiai padaryta programų parduotuvė ir nekomplikuota sąsaja…

Tiesa, aparatas turi ir trūkumų. Jame nėra įprastos monitoriaus VGA jungties, stovo aukštis ir kampas nereguliuojami, komplekte nėra antenos. Aš suprantu, kad anteną sunku pritaikyti kiekvieno vartotojo sąlygoms, bet be jos TA750 yra tarsi be elektros laido… Gaila, kad hibridas negali pasinaudoti klaviatūra ir pele – tradicinis nuotolinis TV pultas tikrai nepritaikytas išmanumui, o maniškis, be to, dar buvo ir su korėjietiškais užrašais ant mygtukų.

Budėjimo režime TA750 keistai cypė, kol visai neišjungiau iš elektros lizdo. Žinia, jis stovėjo prie pat kompiuterio, tačiau jei jis toks jautrus elektromagnetiniam spinduliavimui, tai vargu ar yra tinkamas šiuolaikiškam, technika perkrautam mūsų būstui.

Tiesa, nežinau ir įrenginio kainos. Niekur jos neradau. Spėju, kad su visomis jungtimis, vidine atmintine ir OS jis nebus pigus – bent iš pradžių. Pirmieji jo pirkėjai turės įveikti ir kainos barjerą, ir kai kuriuos kitus formato jaunystės pokyčius, bet gal būt galės ateityje pasigirti pirmieji įsigiję „potelevizinės“ kartos televizorių…

Posted in testai | Tagged , , , | Comments closed

Rafinuotas įžeidimas vartotojams

activation29.png

Nežinau kitos tokios bendrovės, kuri taip pasiutiškai nekęstų legalios savo produkcijos pirkėjų, kaip Microsoft. Po tam tikro (5?) aktyvavimų skaičiaus, paveikslėlyje matomą procedūrą reikia atlikti kiekvieną kartą diegiant Windows. Pirmas pasirinkimas prieš tai buvusiame lange buvo „įsigyti Windows dar kartą“ (esmė tokia – formuoluotė kiek kitokia). Ar negalėtume turėti pretenzijų dėl turto prievartavimo?

Posted in neteisybės, windows | Comments closed

Konferencija apie išmaniuosius telefonus

konf13.png

Šiandien Kaune vyks konferencija apie išmaniuosius telefonus, kurioje labai trumpą pranešimą skaitysiu ir aš. Konferencija yra informatikos studentų ištisą savaitę trunkančio festivalio InfoShow dalis. Kaune ir apylinkėse esantys gali konferencijoje dalyvauti gyvai (įėjimas nemokamas), o visi kiti – stebėti tiesioginę renginio transliaciją nuo 16-tos iki 19-tos valandos.

Mano pranešimas visų pirma skirtas tiems, kas svarsto, kokiai IT platformai verta kurti programas ir kokias programas labiausiai vertėtų rašyti. Kalbėsiu ne kaip žinovas, o kaip vartotojas. Galima sakyti – prisiekęs vartotojas, nes esu išbandęs šimtus įvairiausių programų telefonams ir planšetėms, neskaitant kompiuterių.

Posted in komunikacijos, programos | Tagged , | Comments closed

Rimti pokalbiai apie verslą skaitmeniniame amžiuje

mverslui05.png

Jei jau pradėjau nuo anonsų, tai štai jums dar vienas – tinklalaidžių (podcast) verslui svetainė – Mintys Verslui. Sausio mėnesį pradėtas projektas iTunes puslapyje jau turi aštuonias laidas, vienoje kurių, teko sudalyvauti ir man: su žurnalistu Ryčiu Juozapavičiumi ir viešųjų ryšių įmonės „Publicum“ direktorium Artūru Jonkumi diskutavome apie socialinių tinklų įtaką įmonių reputacijai. Laidos, sprendžiant iš paskelbimo datų, pasirodo kartą per savaitę.

Turiu prisipažinti, kad nepaisant mano bandymo sukurti tinklalaidę, šiaip, skirtingai nuo Karolio, reguliariai jų neklausau. Tačiau dabar pabandysiu, nes bent kelias dienas per savaitę po pusvalandį ar daugiau praleidžiu Vilniaus viešajame transporte. Tai idealus laikas garsu įrašytoms mintims. Apie verslą, technologijas, internetą ar dar ką nors…

Pabandysiu pradėti nuo „Minčių verslui“ – juo labiau, kad ši tinklalaidė iTunes puslapyje įdėta tarp „New and noteworthy“ ir bent dabar yra populiaresnė net už „Popietę su Algimantu Čekuoliu“ (!). Jei žinote kitų informatyvių saldainukų ausiai – palikite nuorodų komentaruose. Manyčiau, kad „podkęstų“ klausytis tikrai geriau, nei Stano balso, įkalbinėjančio paremti chorų karuose…

Posted in internetas | Tagged , , , | Comments closed

Apie didžiausią piniginę – Viešai.lt

viesai05.png

Jei šiandien dar vyktų koks diagramų konkursas, tai tektų pagrindinį prizą atiduoti svetainės Viešai.lt žmonėms. Nes tai pirmoji Lietuvoje svetainė, bandanti suprantamai ir vaizdžiai, su komentarais ir tiesiogine prieiga prie originalių (oficlialių) šaltinių, pateikti didžiausios šalies piniginės – valstybės finansų sistemos duomenis.

Biudžeto sumomis ar atskirų kategorijų skaičiais lengvai žongliruoja politikai ir žurnalistai, tačiau paprastas žmogelis be paaiškinimų, konteksto, analizės ar vaizdaus pateikimo realiai negali įvertinti, kokiu tikslu tais skaičiais žarstomasi. Netgi tie iš mūsų, kurie atidžiau seka valstybės finansų peripetijas negali būti tikri, kad tinkamai įvertino visas aplinkybes, nes nė vienoje publikacijoje nėra pateikti visi duomenys.

Be konteksto labai lengva skandalizuoti skaičius. Nesvarbu, ar pridedi „net“, ar pridedi „tik“ – viskas skamba įtikinamai (dažnai labai bauginančiai), nes neturi su kuo palyginti.

Dabar tokia galimybė yra. Galimybė ne tik pamatyti išlaidų proporcijas, įvertinti jų pokyčius, bet ir užduoti klausimus. Pavyzdžiui, ką 2009 m. nuveikė gyventojų apsaugos labui Alytaus rajono savivaldybė su 46 200 litų civilinei gynybai ir kodėl Tauragės raj. savivaldybėje šiam kilniam tikslui yra skirtas apskritas nulis? (na, gerai – šiuo atveju tiesiog neišskirta atskira išlaidų rūšis, bet tai tik pavyzdys…)

Viešai.lt pateikta vizualizacija, įrankiai ir lentelės, panašiai kaip KąVeikiaValdžia informacija, daugiausiai naudos duotų žurnalistams – tai ketvirtajai valdžiai, kuri per pramogas dažnai pamiršta, kad buvo pasišovusi kontroliuoti kitas tris ir informuoti skaitytoją. Biudžeto vizualizacijos projektas, sprendžiant pagal analogus užsienyje, irgi tarsi turėjo gimti kurioje nors iš iniciatyvesnių redakcijų. Bet jei jau taip neatsitiko – šaunu, kad atsirado žmonių, savo iniciatyva ėmusių įgyvendinti projektą. Beje, tie žmonės tinklaraščių skaitytojams nėra nauji – Viešai.lt atsiradimas iš dalies paaiškina, kur dingo nutrūkusio tinklaraščio „Teigiamos naujienos Lietuvoje“ energija…

Posted in internetas | Tagged , , , | Comments closed

Meilė ir karas tinklaraščiuose

copyshop11.jpg
(fendergold nuotrauka)

Žinau, kad nepraleidote istorijos pradžios ir veikiausiai jau pasidomėjote kitu jos etapu, jei ne pabaiga. Aš ilgai kasiau pakaušį mąstydamas, ar apskritai verta ją komentuoti. Galiausiai nusprendžiau trumpai sudėlioti savo mintis ir priežastis, dėl kurių aš iš esmės likau neutralus.

Taip jau sutapo, kad maždaug prieš mėnesį surašiau savo požiūrį į tinklaraščių ir agregatorių santykius. Aš suprantu ir gerbiu autorių, nenorinčių, kad jų rašiniai būtų kopijuojami be leidimo, poziciją. Tačiau gavęs laišką su kvietimu prisijungti prie teisinės pretenzijos agregatoriaus blogorama.lt (nesusijusio su nežinau.lt tinklaraščių apžvalgomis) kūrėjui, neskubėjau atsakyti ir galiausiai likau tarp tų 28 neprisijungusių.

Viskas arba nieko?

Dalis nesutarimų tarp pareiškusiųjų pretenziją ir ginančiųjų atsakovą rėmėsi ir tebesiremia informacijos laisvės arba piratavimo, jei norite, sąvoka. Vieni sako (NoCopyright, Gediminas Gasiulis), kad kopjuoti galima viską, nes viskas yra kopijuojama. Kiti sako, kad turinio turtinės ir autorystės teisės nėra susijusios, o šiuo atveju kalbama tik apie pastarąją. Apie ją kalbant bandoma išskirti, koks kopijavimas yra moralus, o koks ne. Natūralu, kad priešingai stovyklai labai lengva atremti tokius argumentus, nes visais atvejais takoskyra yra labai siaura, o ir priklauso ji dažnai nuo kiekvieno mūsų individualios interpretacijos. Ar galime laikyti, kad kopijavimas yra „tinkamas“, jei jis laikosi penkių Mykolo surašytų principų: neuždirba iš svetimo turinio; nesityčioja iš autorių; neslepia kūrėjo asmenybės; negrasina susidorojimu autoriams ir pašalina kopijas, jei atsiranda nepatenkintų? Ar kopijuojantis turi atitikti visus reikalavimus, ar pakanka daugumos?

Taip žiūrint, „viskas arba nieko“ pozicija atrodo bent jau aiškesnė. Jei pats piratauji, tai nesitikėk, kad esi saugus nuo savo darbo kopijų. Jei nepiratauji ir nenori, kad tavo kūriniai būtų naudojami be sutikimo – būk nuoseklus: kovok iki galo ir rodyk pavyzdį kitiems.

Tarpinė „šitą galima, o šito ne“ pozicija, mano galva, gerokai susilpnėja ir dėl to, kad retas yra be nuodėmės, net jei komercinių kūrinių piratavimo apskritai neliesime. Imkime tą pačią Blogoramą. Kai tik aš aptikau, kad blogorama.lt adresas jau kažkieno užimtas, išgirdau iš kolegų nemažai pasipiktinimo žodžių „grobikų“ (tada dar nežinomų) adresu. Tačiau tie patys kolegos neslėpė turį nugriebę po kelis neblogus adresus „dėl visa ko“. Taip pat ir iš tų „žioplių“, kurie dar nespėjo užsiimti savo vardų internete. Gal nepagalvojo, kad su tokiu pačiu žiopliu kalba…

Kitas dalykas, kad iš mano atminties dar neišdilo prisiminimai apie piktadarybes, kurias paskiri tinklaraščių bendruomenės nariai padarė vardan asmeninės šlovės, dėmesio arba tiesiog todėl, kad griauti lengviau, nei statyti. Anuomet, savo iniciatyva atsidūręs kelių sumanymų smaigalyje, nesulaukiau labai juntamos kolegų paramos lygiai kaip ir tų kenkėjų viešo įvertinimo. Ciniškai galvojant, kodėl dabar turėtų būti kitaip?

Moralė ir algoritmas

Tačiau čia aš vėl norėčiau grįžti prie anksčiau parašyto: aš manau, kad autoriai, reikalaujantys nekopijuoti jų kūrinių viešai prieinamoje interneto svetainėje, yra teisūs. Ir aš puikiai visa tai suderinu su skaitmeninės laisvės principais. Mat remiuosi ne morale, o algoritmais. Arba, kitaip tariant, principu „kas gerai internetui, yra gerai, o kas ne – blogai“. Žiūrint iš tokios pozicijos galima rasti ne vieną priežastį, dėl kurios blogorama.lt ir kai kurie kiti projektai man atrodo blogi:

  1. Klaidinantis pavadinimas. Taip jau gavosi, kad žodis „blogorama“ kelis metus buvo tiesiogiai susijęs su šiame tinklaraštyje rašytomis tinklaraščių apžvalgomis. Panaudotas kitur jis klaidina ieškančius originalo ir neleidžia išsiskirti naujam projektui (laikykime, kad jis to vertas).
  2. Turinio dublikatai. Tais atvejais, kai internetas veikia, kaip sumanytas, nereikalingos jokios papildomos viešai prieinamo turinio kopijos. Nesvarbu, kur yra turinys – Naujojoje Zelandijoje, Albanijoje ar Emyratuose – aš jį galiu pasiekti pats. Man nereikia „patogesnės“, „artimesnės“ ar dar kokios nors kopijos. Šia prasme masiškai perpublikuojančios svetimus tekstus (tegu ir su leidimu ar net už honorarą) interneto naujienų svetainės yra nė kiek ne menkesnės nusidėjėlės nei agregatoriai-nelegalai. Žinoma, yra daugybė atvejų, kai kopijos yra naudingos. Pavyzdžiui, Interneto archyvas, nes svetainės yra neamžinos, arba Google Cache, nes jos būna nepasiekiamos dėl apkrovų ar kitų sutrikimų.
  3. Išbarstyta diskusija. Jei mes apskritai turime komentarus svetainėse, tai tikriausiai suvokiame ir jų paskirtį – tai yra vieta diskusijai su autoriumi ir kitais skaitytojais. Komentavimo galimybė prie kopijuoto turinio būtų prasminga tik tuomet, kai ten būtų diskutuojama apie kopijavimą, bet ne apie įrašo turinį. Pvz., „o tai kaip čia tu nukopijuoji viską, gal papasakok?“. Vėl gi, čia kalba yra ne apie moralę ar „skaitytojų vagystę“, o apie neefektyvumą. Sudaromos kliūtys pasiekti tai, ko nori skaitytojas ir atvirkščiai – autorius negali aprėpti visų išbarstytų komentarų.
  4. Autorystės problema. Aš ją matau ne kaip moralinę ar teisinę, bet labiau kaip techninę-struktūrinę problemą. Jei aš visus savo tekstus apie telefonus, kompiuterius ir internetą žymėčiau antraštėmis ir gairėmis „keksiukų receptai“, „seksas 69“ ar „savaitės TV programa“, tai griaučiau numatytą žiniatinklio struktūrą, kurioje kiekviena antraštė ir gairė iš idėjos turėtų kuo tiksliau žymėti turinį. Man netinka užrašas, kad straipsnio autorius yra Jonas, kai to straipsnio autorius iš tiesų yra Petras. Kodėl netinka? Nes jis netikslus. Tuomet man reikia laiko, pastangų ir Google ar Bing pagalbos, kad surasčiau tiesą. Toks melas – ne visada nusikaltimas, bet jis labai kliudo dirbti.

Todėl nevertėtų „pogrindinių“ agregatorių vertinti tik iš teisės ir moralės pusės bei klijuoti jiems romantiškų „piratų“ vardų, kai jie tėra smulkūs, bet įkyrūs žiniatinklio kenkėjai.

Savas kiemas

Netgi kalbant apie pasirinktas kovos prieš šį kenkėjavimą priemones, man labiau prie širdies nežinybinis santykių išsiaiškinimas. Kaip savame kieme. Be policijos. Nes jei mes imsime prašyti teisėsaugos ar politikų pagalbos tvarkant interneto reikalus, tai atversime Pandoros skrynią, kurioje rasime labai mažai gero. Vyriausybės ir taip brukte brukasi į internetą. Gerai, šį kartą, tarkime, mes paaiškinsime nesusivokiantiems, kas teisus ir kas ne. O kitus kartus? Ar mes suvaldysime „geranoriškai“ pasišovusius įvesti tvarką?

Žinau, kad buvo bandymų kovoti su „nelegalais“ ir savomis jėgomis. Apie keletą jų esu diskutavęs su kolegomis. Manau, kad jiems nepavykus vertėjo pabandyti dar kartą. Gal būtume galėję susitikti kurį vakarą kavinėje ir pasitarti, kaip geriau daryti?

Gal esu naivuolis, besitikintis, kad kuo ilgiau internete gyvensime neatstovaujami advokatų, tuo mums visiems bus geriau. Daugelis dabar sako, kad internetas netrukus sulauks brandos ir bus suskaičiuotas, surūšiuotas, sureguliuotas ir patvirtintas antspaudu. „Užrašuose iš skaitmeninio fronto“ daug esu rašęs apie tokias pastangas. Man, dievaži, nesinori prie jų prisidėti. Kol galiu, norėčiau spręsti visas meilės ir karo tinklaraščių bendruomenėje problemas pats ar su draugų pagalba. Net jei tai retkarčiais reikštų mano paties pamuštą akį…

Posted in blogai•lt, neteisybės | Tagged , , | Comments closed

Naujieji piratai

angry06.jpg

Didžiausios Holivudo studijos dreba iš pykčio, knygų leidėjai dejuoja dėl mažėjančių pardavimų, muzikos įrašų industrija bejėgiškai stebi krentančią albumų pardavimų kreivę, senosios programų kūrėjų tvirtovės – Adobe, Microsoft ir pan. – laukia „šitos beprotybės pabaigos“, o žaidimų kūrėjos Nintendo vadovas Satoru Iwata neslepia, kad rinka skęsta, neatlaikydama spaudimo.

Apie ką kalbama? Neatspėjote. Ne apie torrentus, failų prieglaudas žiniatinklyje, Usenet serverius ar paprasčiausią kopijavimą į atmintukus bei įrašomus DVD. Kalbama apie tikrus autorius, muzikantus, TV serialų kūrėjus, rašytojus, programuotojus ir dideles įtakingas verslo bendroves – Apple, Amazon, Netflix, Ebay, Rovio, Electronic Arts, Zynga, GetJar. Visi šie žmonės, oficialiai priklausantys turinio kūrėjams, jų autorinių teisių savininkams bei legaliems pardavėjams ar platintojams yra naujieji piratai.

Su jais neįmanoma kovoti, nes jie veikia išskirtinai legaliai. Jie nieko nevagia, bet atima verslo perspektyvą iš tūkstančių kitų bendrovių, studijų, redakcijų, leidyklų. Jų metodas paprastas – jie skaitmeninį turinį parduoda už 99 centus arba dalina nemokamai.

Muzikos gerbėjai nusiperka vieną dainą iš albumo, o ne visą albumą; pavargę po dienos darbo žmonės nuomojasi serialus, nes jie pigesni ir ne taip įpareigoja susikaupti kaip filmai; į savo skaitykles Kindle ar iBooks klientai parsiunčia pigiausias knygas, kurios populiarumu jau lenkia klasikinius bestselerius; Angry Birds rodo didelę riebią špygą visai Mario ir draugų imperijai, o programų kūrėjai per 2-3 metus nuo ištisų kainoraščio kategorijų nubraukė po vieną ar net du nulius gale.

„That’s kind of insane“

gband06.jpg
(Engadget nuotrauka)

Prieš 4 dienas Apple pristatytas iPad 2 tikriausiai nebuvo didžiausia renginio naujiena. Na, taip – spartesnis, lengvesnis, plonesnis, su vaizdo kameromis ir HDMI jungties galimybe – viskas gerai, bet man didžiausią įspūdį padarė GarageBand programos pristatymas, tiksliau – jos kaina. Penki doleriai. Renginį gyvai komentavęs Joshua Topolsky iš Engadget taip ir parašė „That’s kind of insane“.

Kad būtų aiškiau, kodėl „beprotiška“, iškasiau iš savo popierinio archyvo keletą 1996-tų metų kompiuterijos žurnalų ir paieškojau analogiškų produktų kainos. Pigiausias, kokį radau, kainavo $499. Ir neturėjo nė trečdalio GarageBand galimybių. Programos, kuri veikia planšetėje…

Kodėl jie taip daro?

Doras ekonomistas jums pasakytų, kad produkto, kurio tiražavimas kainuoja 0 ct, kaina neišvengiamai artės prie nulio, nepriklausomai nuo to, kiek kainavo pačio produkto sukūrimas. Kuo didesnė rinka, tuo spartesnis tas artėjimas prie nulio. Taip didžiausių „turgaviečių“ savininkai – Amazon ir Apple – ir tapo naujaisiais „piratais“. Internetas yra globalus, jame yra nuolat auganti jau daugiau kaip 2 milijardų žmonių minia, tad kainų nulis artėja stulbinančiu greičiu.

Kiekvienu atskiru atveju 99 ar 0 centų kainą galima paaiškinti skirtingais motyvais, tačiau juos visus sieja bendri dėsningumai: globalus platinimas, socialinis interneto fenomenas ir sparčiai didėjanti informacijos skaitmenizacija. Stabdžiai ir pagraudenimai, kad tuoj, neva, visi atsivalgys „nekokybės“ ir grįš mokėti po 50/500/5000 dolerių, neveikia. Jie net materialiame gyvenime neveikia (antraip neturėtume IKEA, Casio, Škoda ar RyanAir), tai ką jau kalbėti apie skaitmeninį. Gali įtikinėti žmogų, kad skrydis Qatar Airways pirmąja klase yra visiškai kitas dalykas, bet neįrodysi, kad dėl to jis visą gyvenimą turi atidėti po dešimtadalį algos. Norime skristi ir skrendame. Galų gale tas skrydis šiais laikais trunka tiek pat kiek troleibuso kelionė iš Pašilaičių į Antakalnį ar trumpiau. Galima netgi pastovėti…

Knygų, kurios skaitmeniniu pavidalu Amazon parduodamos už nepilną dolerį, autoriai turi savų motyvų. Gerai, jei esi tarp 20-ies populiariausių autorių pagal New York Times sąrašą. O jei ne? Jei tau jau kelinti metai iš eilės nepavyksta ten patekti, net jei parduoti dešimtis ar šimtus tūkstančių? Tai imi tuomet ir paleidi savo detektyvą už 0,99. Vieta šalia Johno Grishamo, Dano Browno ir kitų korifėjų yra saldi savaime. O paskui dar aptinki, kad pardavus milijoną knygų už dolerį nuostolio vis tiek nėra…

Kiek vertas Angry Birds žaidimas? Anksčiau daug prastesni kasetėse konsolėms būdavo parduodami už 50 žalių. Galėjo taip padaryti ir Rovio. Būtų pardavę kelis tūkstančius (jei tiek), gautų piktų apžvalgų žaidimų žurnaluose ir svetainėse (neverta mokėti už tokį primityvą!) ir galvotų, ką daryti toliau. Tačiau jie paleido už „kapeikas“. Ir dabar jų nuopelnų sąrašas „#1 Paid App“ atrodo kaip Pasaulio atlaso turinys: nuo „#1 Paid App in US“ iki „#1 Paid App in Nicaragua“. Įskaitant ir Lietuvą. Ir niekas priekaištų neturi – gal ne stebuklas, bet ir kainuoja gi beveik nieko…

Kai kam norisi šlovės ir populiarumo, kai kas nori parodyti dulkinus padus Adobe (ei, Pixelmator!), kai kas tiesiog nori atrasti savo vartotoją, mesdamas tinklą kuo plačiau ir bandydamas ištrūkti iš „ilgos uodegos“ galo. Labai nemažai šių žmonių sugeba rasti pusiausvyrą tarp kainos ir platinimo aprėpties: parduodant milijonus kopijų, atsiperka netgi labai brangūs projektai.

Pop Will Eat Itself?

Buvo kadaise Dar tebėra tokia talentinga ir maištinga grupė (buvo atvykusi ir į Lietuvą, jei įdomu). Jos pavadinimas – tarsi neišsipildęs lūkestis, kad populiarumo banga ilgainiui nuslopins save, palikdama minios pasigėrėjimui tik tikruosius talentus. O bus taip kada nors? Sunku pasakyti. Kartais ir mane aplanko jausmas, tarsi stebėčiau sparčiai besipučiantį nulinių kainų burbulą. Paklausai protingų žmonių dejonių ir priekaištų, patikrini kasmet vis ilgėjantį „neprisitaikiusiųjų“ bankrotų sąrašą ir pagalvoji, kad gaila vis dėlto. Galėtų užtekti vietos ir pinigų visiems. Bet aš… aš tai saviškius išdalinu po dolerį ar kelis naujiesiems piratams.

Posted in internetas, siuntinukai | Tagged , , , , | Comments closed