„Džiugo failai“ mirė, tegyvuoja… kažkas kita

Parašė: vienastoks | Paskelbta: 2010.9.3

mikrofonas03.jpg
(Ben McLeod nuotrauka)

Šiandien sužinojau, kad Radiocentro tinklelyje rytmetinės trečiadienio laidos „Džiugo failai“ nebeliko. Gali būti, kad ji buvo kiek per techniška omletą kramsnojantiems ar jau automobilio variklį šildantiems mūsų šalies žmonėms. Radiocentras yra pramoginė radijo stotis – aš ir taip jiems labai dėkingas, kad 19 mėnesių (70+ laidų!) iškentėjo mane po savo stogu. Labai dėkingas prodiuseriui Ernestui, laidos vedėjui Vyteniui ir retkarčiais jį pavadavusiam Sauliui – tai buvo tikrai smagūs trečiadieniai, tegu ir ne visada po gerai išmiegotos nakties.

Tačiau aš vis dėlto manau, kad pažintinė-pramoginė technologijų laida yra geras ir vertas gyventi dalykas. Kadangi jau tiek metų esu internete, natūraliausia būtų laidą paversti tinklalaide (podcast – transliuojamu garso įrašu). Bus proga prisiminti radijo laidų vedėjo įgūdžius, tegu ir netiesioginiame eteryje.

Daug neatidėliodamas bandomąją („pilotinę“) laidelę pabandysiu sukurpti kuo greičiau – šį savaitgalį. Idėjų turiu daug, labai daug, bet kol kas jų neišduosiu. Jei viskas gerai pavyks, gal susitarsiu su kuria nors radijo stotimi dėl retransliacijos eteryje. Viską spręsite jūs…

Tiesa, laida kol kas neturi pavadinimo. „Džiugo failais“ jos vadinti nenorėčiau, nes ne aš pavadinimą sugalvojau ir šiaip ji nėra RC laidų tęsinys. Darbinis pavadinimas yra „ITnaktis“ (tariama „aitinaktis“ kaip „labanaktis“), nes ketinu ją įrašinėti naktimis (namuose kitu metu tylos nebūna). Bet gal jūs pasiūlytumėte geresnį?

Pradinis numatomas formatas: 20-25 min. Naujienų apžvalga, interviu/diskusija, laidos tema (konkreti problema, produkto apžvalga ar dar kas), konkursas/žaidimas/šou. Scenarijų dar rašau, todėl konkretumo trūksta. Beje, jei jau pradėsiu jas daryti, tai laidų turinys visiškai priklausys nuo klausytojų pageidavimų, todėl nesikuklinkite siūlyti idėjas.

Tema: svetainė | Žymos: , , , | 1 komentaras

Naujas iPad Twitter ir universalių programų problema

Parašė: vienastoks | Paskelbta: 2010.9.2

twiiteripad02.png
(iliustracija iš AppleTell)

Vakar Twitter pagaliau išleido ilgai lauktą programą iPad kompiuteriams. Nors maniau, kad tai bus šiek tiek padailintas Tweetie/Twitter atitikmuo, iš tiesų tai yra visiškai naujas produktas, puikiai išnaudojantis keturis kartus didesnį ekrano plotą.

Ta proga susiginčijom su Karoliu Twitter sraute, ar pakanka parašyti vieną programą bet kokio formato įrenginiams, ar vis dėlto kiekvienam reikia ją pritaikyti. Ką gi, Twitter yra puikiausias pavyzdys.

Santykinai mažuose telefonų ekranuose paprastai telpa tik Twitter žinučių srautas. Jei nori pažiūrėti informaciją apie autorių, atlikti kokius veiksmus ar peržiūrėti turinį, į kurį veda įdėtos nuorodos, žinučių srauto vaizdą pakeičia atitinkamas kitas ekranas. Mažame ekrane tai yra pats geriausias sprendimas, tačiau didelį galima išnaudoti daug geriau.

Pavyzdžiui, iki šiol iPad naudojausi iš esmės iš telefono adaptuota programa Twitterrific. Ji stengiasi išnaudoti didesnį planšetės ekraną, tačiau daro tai standartiškai – įdėdama šone paskyros meniu:

twitterrific02.png

Neblogas, variantas, tačiau neūkiškas. Žinutės ekrane yra labai didelės, nors tokios nebūtinai turi būti, o tuščias plotas šalia gali irgi atlikti kokią naudingą funkciją.

Nauja Twitter versija didesnį ekraną išnaudoja ekonomiškiau:

twittern02.png

Čia šalia žinučių srauto ir paskyros meniu, paversto piktogramomis, užtenka vietos peržiūrėti ir tinklalapius ar nuotraukas, į kurias veda nuorodos žinutėse. Jei matomo vaizdo yra negana, pakanka jį pirštu stumtelėti link centro:

twittere02.png

Informacija sudėliota sluoksniais: niekada nepasimesi. Negana to, kaip rašo patys Twitter žmonės, gali toliau skaityti žinutes, kol kraunasi videoklipas ar skaityti straipsnį, viena akimi stebėdamas pokalbį žinučių sraute. O ir nuorodų turinį daug greičiau galima peržiūrėti, kai nereikia šokinėti iš vieno ekrano į kitą…

Peršasi išvada, kad ne tik OS, bet ir ekranas diktuoja programos funkcionalumą. Tai, ką gali padaryti 10 colių ekrane, nepadarysi 2,25 colio (X-10 Mini) ekranėlyje. Procesoriui ir OS galios pakaks, bet sąsaja turi būti visiškai kitokia. Ne veltui kiekvienas išmaniųjų telefonų gamintojas kuria specialias sąsajas savo telefonams – netgi atskiriems jų modeliams.

Tokios išvados priėjo ir Engadget, apžiūrėję naująjį Samsung Galaxy Tab. Nepaisant to, kad Android programos nėra priklausomos nuo konkrečios ekrano raiškos, ekrano dydis turi savo reikalavimų. Samsung teko kurti specialią sąsają, kalendoriaus, el. pašto programas, grotuvą bei e-knygų skaityklę. Tą patį teks daryti visiems planšečių gamintojams, nebent jie susitars dėl vieningo ekrano formato ir jo raiškos. Bet ir tuo atveju, Android Market teks skelti į dvi dalis: telefoninę ir planšetinę, antraip bus keblu rasti planšetei tinkamas programas.

Programų kūrėjams gi teks nelengvas pasirinkimas: ignoruoti „neformato“ įrenginius ar kurti vienam produktui kelias sąsajas (sakyčiau, tris – mini, normalią ir „tablet“). Pirmas atvejis yra neprogresyvus, antras – labai brangus dėl laiko sąnaudų. Žiūrėdamas, kaip „keliasi“ iPhone programos į iPad, matau, kad tai trunka ištisus mėnesius. Netgi komercinių programų kūrėjai nespėja – ką jau kalbėti apie nemokamas.

Na, bet matysim. Gali būti, kad ilgainiui nusistovės keli standartai. Šiai dienai tai būtų „normalus“ telefoninis 3-4 colių, 7 colių planšetės „užrašų knygelės“ ir 10 colių „planšetės-sąsiuvinio“. Jei norėsime sukurti universalią programą su optimalia sąsaja kiekvienam įrenginiui, turėsime kurti po tris sąsajas kiekvienam produktui ir paslėpti nereikalingas arba išskaidyti produktą į tris versijas (SD, HD, XD…). Sukompiliuoti kodą „visiems atvejams“ tikrai nepakaks, nes programos gerumas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sėkmingai ji išnaudoja techninės įrangos teikiamas galimybes.

Tema: kompiuteriai, programos | Žymos: , , , , | Parašykite komentarą

Nauji Apple grotuvai ir apgraužtas kaulas

Parašė: vienastoks | Paskelbta: 2010.9.2

ipodtouch02.png

Vakar nuo aštuntos vakaro tiesiogiai žiūrėjau Apple renginio transliaciją. Tai pirmas kartas, kai Steve Jobs kalba buvo rodoma tiesiogiai – anksčiau tekdavo tenkintis „gyvais“ tinklaraščio įrašais ir vaizdo įrašu po kelių dienų. Kai kas manė, kad transliacija – tai išbandymas naujajam Apple duomenų centrui Šiaurės Karolinoje, tačiau šį kartą, regis, Apple dar pasinaudojo Akamai paslaugomis.

Naujai pristatyti produktai – iPod Touch su Retina ekranu ir vaizdo pokalbiais, iPod Nano su liečiamu ekranėliu (bet be vaizdo kameros), mažulis Shuffle vėl su mygtukais ir AppleTV su filmų bei laidų nuoma – yra šaunūs, tačiau stebint renginį man į galvą lindo visai kitos mintys, ypač dalyje, kurioje buvo pristatoma nauja iTunes versija ir AppleTV.

Klausydamas pagalvojau, kaip skambėtų Apple vadovo kalba, jei ji būtų skirta visiems technikos vartotojams, o ne „autorizuotai“ 160 milijonų auditorijai 23 šalyse. AppleTV ir iTunes išvis nereikėtų pristatyti, dalį apie Apple parduotuves metam lauk, apie socialinį tinklą Ping iOS sistemose nebeužsimenam – lieka tik grotuvėlių pristatymas. Užtenka ir to, tačiau reikia pripažinti, kad kaulas, numestas likusiai 6 milijardų žmonių auditorijai yra gerokai apgraužtas.

Apgraužtas jis yra turinio teisių valdytojų valia. Įrašų industrija neleidžia prekiauti dainomis visame pasaulyje, todėl ir iTunes muzikos parduotuvė veikia tik keliose šalyse. Holivudas neleidžia nuomoti filmų ar serialų, todėl iTunes, Netflix ar AppleTV yra bevertės likusiame pasaulyje.

Bet ar mums ne tas pats? Ten, kur Holivudas, įrašų industrija ar knygų leidėjai nenori legaliai parduoti savo produktų, rinką prisotina ir persotina piratai. Nesileidžiant į naujas diskusijas apie piratavimo pliusus ir minusus, pakanka sutarti, kad tai yra neišvengiama – „gera vieta tuščia nebūna“.

Tačiau kuo dažniau technologijų firmos ima sieti savo produktus su turiniu juose, tuo dažniau patys produktai ir programos jiems tampa priklausomos nuo turinio teisių apribojimų. Jei tarkime, Apple nuspręs, kad iTunes 10 yra nereikalinga tiems, kas negali pasinaudoti iTunes muzikos parduotuve ir glaudžiai su ja susijusiu muzikos socialiniu tinklu Ping, tai kaip bus – liksim su iTunes 9? Ar bus išleista kokia nors apdrožta „iTunes 10 Lame Edition“? Ką vaizduos reklaminiai AppleTV plakatai Lietuvoje? Žiūrėkit YouTube?

Beje, tai galioja ne vien Apple. Su ta pačia problema susiduria visos technologijų firmos, kurios bando pasaulinei rinkai pasiūlyti glaudžiai su turiniu integruotus produktus. Manote, Google TV bus vienoda visame pasaulyje? Deja, ne. Android Market aiškiai parodė, kad geografinė diskriminacija Google pasaulyje yra ne mažiau gaji nei Apple.

Ir nors, kaip minėjau, tokie apribojimai yra turinio valdytojų valia, Apple, Google, Sony ir kitos produktų gamintojos taip pat yra kaltos. iBooks negalima pirkti knygų, bet Amazon Kindle galima. Vadinasi, vis dėlto yra būdų išsukti leidėjams rankas, a? iTunes negalima pirkti muzikos, tačiau yra daugybė interneto parduotuvių, kur galima. Žodžiu, Apple, Google ir kiti tiesiog nepakankamai stengiasi. Nepakankamai stengiasi ir Europos Komisija – telefono kroviklių suvienodinimas yra graži iniciatyva, tačiau tai yra nulis, palyginus su vienodomis kūrinių įsigijimo sąlygomis ir teisėmis visoje Europoje. Juo labiau, kad produktai Europoje yra brangesni, nei JAV. Kas išmėš šituos Augėjo tvartus?

Na, bet grįžkime prie Apple produktų. Trumpas įspūdis keliais sakiniais:

iPod Shuffle – turėjo mygtukus, po to neturėjo, dabar vėl turi. Simpatiškas grotuvėlis, bet nelabai įdomus.

iPod Nano – Shuffle kvadratu. Liečiamas ekranėlis, didesnė talpa. Šis jau yra labai modernus. Patiko pokštas, kad galima prisisegti prie apyrankės kaip laikrodį. Jei bus daugiau įvairių programų (ne tik Nike+), tai ilgai nepraras žavesio.

iPod Touch – iPhone 4 be telefono. Brangus, bet neabejotinai geidžiamiausias iš visų iPod grotuvų. Nežinau, ar paplis vaizdo pokalbiai, bet vertas dėmesio vien dėl žaidimų ir ekrano. Beje, iPod Touch yra įdomus „evakuacijos“ kelias: jei kas nutars, kad iPhone nebeįdomu, bet norės toliau naudotis įsigytomis programomis, tai Touch grotuvas yra geras variantas (arba iPad, žinoma).

iTunes 10 – kadangi muzikos prekyba neveikia, neveiks ir Ping tinklas. Nedidelis praradimas, bet būtų buvę įdomu išbandyti. Gauname tik atnaujintą piktogramą (haha!) ir albumų viršelius dainų sąraše. Jei gauname apskritai…

AppleTV – neįdomu. Jei turinio teisių valdytojai turėtų smegenų, pasinaudotų tokio tipo produktais legalizuodami bent dalį turinio rinkos pasaulyje. Dabar gi konkurentų torrentams horizonte nesimato.

Tema: komentarai | Žymos: , , , , | 1 komentaras

Išmanesni už kitus

Parašė: vienastoks | Paskelbta: 2010.8.31

ismanuolis31.jpg
(@boetter nuotrauka)

Omnitel ką tik atsiuntė pranešimą spaudai, kuriame giria mus, kad per metus nupirkome bent dešimt kartų daugiau išmaniųjų telefonų nei per metus prieš tai. Šiuo metu firmos parduodami išmanieji telefonai sudaro 50% – sakyčiau, netikėtai daug. Tą patį sako ir Omnitel: pasak IDC ir Gartner išmaniųjų telefonų dalies vidurkis Europoje yra 28%, o pasaulyje – 19%.

Per tą patį laikotarpį operatoriaus tinklais perduota 1,07 petabaito (1,07 mlrd. megabaitų) duomenų. Prieš metus šis skaičius buvo 0,73 PB. (Pastaba sau – jau reikia pasidomėti, kaip trumpinamas eksabaitas…)

Pokyčiai jaučiasi ir be statistikos – pakanka pasidairyti gatvėje ar kavinėse, kokiais aparatais naudojasi žmonės. Šiandien nebent planšetiniai kompiuteriai dar atrodo neįprastai, bet kitais metais ir vedžiojimas pirštu po didelį ekraną, matyt, jau bus įprastas vaizdas.

Padidėjo ir technikos gamintojų dėmesys žiniasklaidai. Neseniai gavau HTC kvietimą į Londoną susipažinti su naujais firmos produktais ir planais ateičiai. Rugsėjo viduryje turėsiu, ką papasakoti.

Nors kartais pasigyrimai mobiliojo ryšio skvarba, šviesolaidžio plėtra ar – dabar – išmaniųjų kiekiu atrodo nerimtai, tačiau kiekvienas toks dalykas, man regis, po truputėlį gerina visos šalies IQ. O kai nuskamba užsienyje – padeda ir mūsų reputacijai.

Tema: komunikacijos | Žymos: , , , , | Parašykite komentarą

Facebook komentarai

Parašė: vienastoks | Paskelbta: 2010.8.30

fcomments30.png

Nuo šiandien, jei viskas veiks taip, kaip turėtų, nežinau.lt komentavimui bus reikalinga Facebook paskyra. Ankstesni komentarai niekur nedings, tačiau nauji bus priimami tik su Facebook ID. Pasistengsiu paaiškinti, kodėl taip padariau, kuo tai yra gerai ir kuo blogai.

Kodėl?

Jei skaitote nežinau.lt ne tik RSS skaityklėje ar savo pašto dėžutėje, bet ir svetainėje, tikriausiai pastebėjote, kad dalis komentarų pastaruoju metu labai primena „portalų standartą“ – gaižūs, pikti, dažnai nepagrįsti ir kuo toliau, tuo mažiau pagarbūs kitiems skaitytojams ir autoriui. Šie dalykai užkrečiami – vos pasirodo vienas toks, iš paskos ima rastis vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai bet kokia civilizuota diskusija komentaruose tampa nebeįmanoma. Aš nuomonių nefiltruoju – nepraleidžiu tik tų komentarų, kuriuose naudojami necenzūriniai žodžiai, reklaminės nuorodos, ar tų, kurie labai akivaizdžiai siekia įžeisti diskusijos oponentą. Tačiau netgi po priežiūros, kuri atima nemažai laiko, komentarų turinys labiau primena vienas kito „durninimą“, o ne kultūringą pokalbį straipsnio iškelta tema.

Per beveik keturis tinklaraščio metus mano oda gerokai surambėjo – nelabai reaguoju į pyktį ar užgauliojimus, tačiau yra kitas, daug svarbesnis dalykas – chaosas ir emocijos komentaruose išbaidė tuos, kas anksčiau turėjo ką pasakyti, mokėjo tai pasakyti ir mielai jungdavosi į diskusiją. Jei netingite, galite palyginti įvairių įrašų komentarus prieš tris metus ar du ir dabartinius – pamatysite skirtumą. Gali būti, kad ir dabar jau per vėlu susigrąžinti rimtą komentuojančių ratą, tačiau tikiu, kad tai įmanoma, jei aš labai stengsiuosi.

Nenoriu sulaukti dienos, kai aš pats nenorėsiu skaityti tinklaraščio komentarų, kaip niekad jų neskaitau naujienų svetainėse. Į šį projektą sudėta labai daug mano darbo ir širdies – beveik keturi metai, beveik 8000 įrašų, dešimtys tūkstančių skaitytojų, kuriems, manau, svetainė būtų dar įdomesnė, jei diskusijos jose būtų ne mažiau vertingos už pačius rašinius. O juk taip ir turi būti tikrame tinklaraštyje! Autorius tik pradeda temą, pasiūlo kokią nors idėją, užduoda klausimą ar iškelia problemą – didžioji dalis diskusijos vyksta komentaruose arba kitų tinklaraščių įrašuose, tęsiančiuose temą.

Mąsčiau, ar neverta pradėti registruoti komentarų autorius pačiam, tačiau nusprendžiau, kad nesugebėsiu su tuo susidoroti. Laiko turiu ne tiek jau daug, o darbo, bent jau pirmosiomis dienomis būtų tikrai nemažai. Todėl pasirinkau Facebook komentarų įskiepį.

Facebook ID privalumai

  1. Facebook palaipsniui tampa beveik universaliu būdu pateikti tapatybę. Internete daugybė tarnybų naudoja prisijungimą su Facebook arba Google paskyra, nes jas turi praktiškai visi aktyvūs interneto vartotojai.
  2. Žmonės turėtų atsakyti už savo mintis savo reputacija. Nors rašinius čia pasirašau pseudonimu, visiškai neslepiu, kas yra vienastoks. Jei rašau kitur, nurodau tikrą pašto adresą ir svetainę. Prisiimu atsakomybę tiek už rimtas, tiek ir už kvailas mintis (kam nepasitaiko?). Žodžio ar sąžinės laisvės tai neriboja. Juo labiau, kad čia ne politinis tinklaraštis ir ne Wikileaks.
  3. Skaitantys komentarus turi teisę pasverti autoriaus išmintį. Prisijungęs prie Facebook gali pasižiūrėti, kiek vienas ar kitas žmogus turi kompetencijos kaltinti kitus esant idiotais. Jei jis psichiatras – visko gali būti, jei Pupakėnų pradinės 2c mokinys – galima abejoti…
  4. Gerai, kai yra galimybė susisiekti su komentaro autoriumi. Kai pradėjau moderuoti komentarus prieš keletą metų, stengdavausi parašyti kiekvienam skaitytojui, kurio komentaras būdavo atmestas: pranešdavau kodėl ir bandydavau išsiaiškinti, kodėl jis toks parašytas. Kai komentarai pasirašomi išgalvotais, neveikiančiais el. pašto adresais, to negaliu padaryti. Suprantu, kad kai kas gali saugotis brukalo – puiku! Dabar galėsime susisiekti per Facebook be tiesioginio el. pašto, jei jau taip nepasitikite autoriumi.
  5. Skaitytojai ne kartą prašė įdėti kokią nors „pritarimo“ sistemą. Dažnai pridėti prie diskusijos neturi ką, tačiau norisi, kad būtų koks nors įvertinimo mygtukas, kad galėtum išreikšti padėką už įdomų rašinį. Su Facebook tokia galimybė yra: nebūtina rašyti komentarą, gali tiesiog paspausti „patinka“.
  6. Jei norite, galite komentarą paskelbti ir savo Facebook sraute. Tuomet jums patiems jį bus lengviau surasti, o jūsų draugai galės sekti diskusijas, kuriose dalyvaujate, ir gal būt prisijungs patys. Šis socialinis aspektas man atrodo labai įdomus – nors dar neišbandytas.
  7. Autorius mažiau laiko gaiš moderavimui ir daugiau jo skirs rašymui bei atsakymams į komentarus. Kaip minėjau, tikiuosi, kad pavyks palaipsniui sugrąžinti buvusią komentarų kultūrą ir kokybišką jų turinį.

Sistemos trūkumai

  1. Ne visi turi Facebook paskyrą. Vieni dar neturi (tuomet nesudėtinga ją gauti), kiti neturi dėl idėjinių sumetimų. Puikiai suprantu. Tokiam atvejui visada yra mano el. pašto adresas (vienastoks@nezinau.lt). Rašykite laiškus. Pasistengsiu atsakyti ir, jums leidus, pats įdėsiu į komentarus. Žinoma, tai nepatogu, tačiau nemanau, kad būtų daug taip komentuojančių.
  2. Anonimiškumas (beveik) dings. Blogai? Blogai, bet ne visada vienodai blogai. Peržiūrėdamas komentarus neradau nė vieno, kuris negalėtų būti paskelbtas niekaip kitaip, kaip tik anonimiškai. Valstybės paslapčių čia niekas nerašo. Diskutuojame apie techniką, internetą, ateitį. Dažnai nesutariame, bet nieko potencialiai nepasirašomo čia nebuvo ir dabar nėra. Tiesa, jei pasirašinėdama slapyvardžiais ir išgalvotais el. pašto adresais čia rašė Prezidentė ar Vyriausybės vadovas, tai šiuos komentarus tikrai prarasiu…
  3. Komentarų skelbimas tampa išorinės sistemos dalimi. Tai techninis dalykas, tačiau svarbus. Autoriai, kurie pasirenka pačių talpinamą WordPress, paprastai nori, kad visas turinio ūkis būtų jų pačių valdomas. Išorinės sistemos ne visada būna patikimos (anksčiau bandžiau Disqus ir Intense Debate sistemas), tačiau tikiuosi viską sutvarkyti taip, kad komentarai būtų saugomi ir Facebook, ir tinklaraščio archyve.

Ir vis dėlto Facebook prijungiu be didelio džiaugsmo. Daug maloniau būtų tikėti, kad kultūringa diskusija įmanoma be „drausminančių“ priemonių. Tačiau, patikėkite, kitaip negalėjau – kai kurie šiurpūs komentarai tapo cituojami už svetainės ribų kaip bauginantis pavyzdys, o draugai man primygtinai ėmė siūlyti spręsti problemą.

Nemanau, kad tos problemos išsprendžiamos vienu ypu. Galimas dalykas, kad net komentarus su Facebook ID teks šiek tiek prižiūrėti (galimybė yra tiek „blacklist“, tiek ir „whitelist“) – ir socialiniuose tinkluose yra daug virtualių personų, bet bandyti reikia. Kitaip nebėra prasmės rašyti apskritai…

P.S. Jei kartais dieną kitą kas neveiktų, prašau atleisti – vyksta sistemos derinimo darbai.

Tema: svetainė | Žymos: , , , , | 4 komentarai

„Dangiškasis Belizas“ neregėtu formatu

Parašė: vienastoks | Paskelbta: 2010.8.26

belize261.png

Lietuviškų projektų naujos kartos mobiliesiems įrenginiams vis daugėja. Netrukus jie jau nieko nebestebins, bet dabar dar negaila laiko susipažinti su naujais kūriniais. Šiandien kaip tik buvau iPad programos-fotoalbumo „Heavenly Belize“ (iTunes nuoroda) pristatyme. Nors kūrinio pavadinimas skaitytojui gali būti dar nežinomas, to tikrai nepasakysi apie autorių – Mariaus Jovaišos „Neregėtą Lietuvą“ žino (o gal ir matė) kiekvienas.

„Heavenly Belize“ – naujas autoriaus projektas ta pačia dvasia: tai 250 nuotraukų albumas, kurių dauguma yra padarytos iš paukščio skrydžio perspektyvos. Tik vietoje gerai pažįstamo kraštovaizdžio čia yra visiška Karibų egzotika. „Heavenly Belize“ – dvinaris kūrinys: yra dailiai išleistas storas nuotraukų albumas ir yra jo virtuali versija – iPad programa. Jei pirmasis paperka kokybišku popieriumi ir spauda, prestižu ir solidumu, tai antrasis yra praturtintas interaktyviu žemėlapiu, kuriame galima išsirinkti nuotraukas pagal vietovę, alternatyviais tos pačios vietos vaizdais iš skirtingų perspektyvų arba padarytų kitu paros metu, iš nuotraukų sumontuotais erdvinio skrydžio virš Belizo vaizdais ir originaliu garso takeliu. Skaitmeninė versija be to yra 4 kartus pigesnė.

belize262.jpg

Atvirai sakant, kažko pritrenkiančiai naujo iš technologijų pusės čia neišvysime. Panašūs projektai buvo kuriami dar CD-ROM aušros laikais, prieš gerus 15 metų. Maždaug tiek metų Lietuvoje veikia „Elektroninės leidybos namai“ (ELN), kurie ir paruošė leidinį „Heavenly Belize“.

Kur kas įdomiau bus stebėti užsienio rinkai (lietuviška dar nesusiformavo) skirtų lietuviškų programų ir leidinių sėkmę App Store ir (tikėkimės) kitose analogiškose parduotuvėse. Jos yra patrauklios keliais aspektais:

  • Vieninga platinimo sistema sulygina visų leidėjų galimybes. Lentynos čia dar nenupirktos ir neišdalintos, su kiekvienu knygynu atskirai derėtis nereikia, o apie produktą sprendžiama pagal jo kokybę, o ne ryšius ar finansinius svertus.
  • Jei produktas yra to vertas, jis gali patekti į „topus“ arba būti atrinktas specialiam pristatymui. „Heavenly Belize“ leidėjai neslepia džiaugsmo gavę Apple kvietimą pristatyti papildomą informaciją atrankai – galimas dalykas, kad albumas netrukus pateks į „New and Noteworthy“ kategoriją, kas savaime garantuoja didelius pardavimus.
  • Dėl patogumo įsigyti programas ir šiokių tokių apribojimų krauti turinį „iš išorės“ yra mažesnė piratavimo grėsmė. Su piratavimu ELN labai gerai pažįstami – praktiškai visi leidyklos produktai yra ir Gariūnuose fizinių kopijų pavidalu, ir FTP ar torrentuose skaitmeninių. iOS programa, ypač orientuota užsienio rinkoms yra santykinai saugesnė.

Leidėjai sako, kad turint gerą turinį, paruošti ir išleisti programą nėra nei labai brangu, nei sudėtinga. Sudėtingiausias etapas – registracija Apple programuotojų programoje (ko leidėjams, jei jie naudosis kokia nors esama platforma, nė nereikės). Tai gali trukti mėnesį ar du. Pats produktas gi peržiūrimas ir į virtualias App Store lentynas patenka per savatę–dvi. „Heavenly Belize“ nuo pateikimo užtruko 10 dienų.

belize263.png

Kaip jau minėjau, palyginimai su anų laikų CD-ROM „revoliucija“ yra ko gero neišvengiami – ypač tarp leidėjų, kurie jau yra išbandę savo jėgas daugiaterpių projektų rinkoje ir dažnai skaudžiai nudegę. Taip – daugiaterpiai CD ar DVD leidybiniai projektai, neremiami privataus verslo ar sukurti be valstybės ar organizacijų užsakymo, yra bergždžias reikalas. Ne vien dėl piratavimo, bet ir dėl rinkos dydžio bei nepatogaus fizinės laikmenos formato.

Tikriausiai dar anksti sakyti, koks likimas laukia šiandienos projektų, leidžiamų programų parduotuvėse, tačiau jie turi keletą rimtų privalumų, lyginant su CD/DVD:

  1. Jau minėtas platinimo mechanizmas, neribojantis sutartimis su tarpininkais ar galutiniais pardavėjais.
  2. Paprastumas įsigyti. Nereikalinga kelionė į parduotuvę, nereikalinga laikmena. Pirkimas „vienu bakstelėjimu“ yra daugeliui vartotojų paprastesnis, nei nelegalios kopijos įkėlimas naudojantis laidais, papildomomis programomis, sistemos „laužimu“ ir t.t.
  3. Paprastumas naudotis. Tie CD/DVD, kurių aš negalėjau perkelti į kompiuterio diską, taip ir liko nenaudojami. Čia gi programa iš karto paruošta naudoti, visada pasiekiama ir paleidžiama per sekundę.

Nežinau, ar šie motyvai yra pakankami, kad naujosios elektroninės leidybos banga nenusloptų kaip kadaise CD-ROM, tačiau entuziazmo leidėjai turi nemažai – Marius Jovaiša sako planuojąs naują leidinį apie Kubą, kuriame bus dar daugiau interaktyvių galimybių: „laiko filmai“ (ta pati vieta, fotografuota laiko intervalais), panoramos, perfotografuotos istorinių nuotraukų vietos palyginimui ir pan.

Šiokių tokių abejonių kyla tik dėl kainodaros. „Heavenly Belize“ kainuoja 12 eurų. Taip tai, keturis kartus pigiau nei ant popieriaus spaustas albumas, tačiau App Store programų kainos vidurkis yra kelis kartus mažesnis. Iš tikrųjų esu pirkęs tik vieną brangesnę iPad programą – Things už 16 eurų.

Iš autoriaus ir leidėjo pozicijų žiūrint 12 eurų yra labai mažai – medžiagos paruošimas projektui kainavo 200 tūkstančių dolerių! Tačiau pigių programų suformuotas instinktyvaus pirkimo „mechanizmas“ irgi labai svarbi sėkmės prielaida. Jei iš jo iškrenti, sunku tikėtis didelės apyvartos. Tiesa, albumo kaina nėra laužta iš piršto – anksčiau išleistas nuotraukų albumas „Elements“ taip pat kainuoja 12 eurų (15 dolerių) ir, nepaisant to, yra viena perkamiausių skaitmeninių knygų.

Galiausiai rizikas turėtų amortizuoti rinkos dydis. Jei projektą išleidi keliomis kalbomis, tai gali taikytis ir į JAV/JK/Kanados/Australijos, ir į Ispanijos/Lotynų Amerikos, ir į Rusijos ar kitas dideles rinkas. Taip netgi atsidūrus „ilgoje uodegoje“ jos storio turėtų pakakti ir išlaidoms atlyginti, ir uždirbti kitiems projektams. Tikėkimės, kad taip ir bus. Džiaugiuosi skaitydamas, kad tokių sumanymų daugėja.

Tema: programos | Žymos: , , , , | 11 komentarai

Jos gali būti kitokios…

Parašė: vienastoks | Paskelbta: 2010.8.25


Skeptikai, bambekliai, luditai – duokite skaitmeninei knygai šansą, ir jūs patys tapsite turtingesni. „Niekas nepakeis… niekas nepakeis…“. Niekas ir nenori keisti. Bet ar nesimato naujų galimybių?

Tema: komentarai, video | Žymos: , , , , | 58 komentarai

Paskraidymui

Parašė: vienastoks | Paskelbta: 2010.8.23


Jei ne darbais, tai bent akimis… Ačiū Dariui! (Ot, velnias – buvau įdėjęs ne tą klipą.)

Tema: video | Žymos: , , | 2 komentarai

HTC Legend – šūvis į viduriuką

Parašė: vienastoks | Paskelbta: 2010.8.23

legend23.jpg
(louisvolant nuotrauka)

HTC modelių rinkodaroje ne taip paprasta susigaudyti – ne vien dėl skirtingų aparatų skaičiaus, bet ir dėl jų kainų ir neįprastos išleidimo sekos. Mano bandytas HTC Legend buvo išleistas šių metų kovą, tačiau praktiškai iškart ne kaip lyderis – juo jau tada turėjo tapti HTC Desire. Todėl susidomėjimas Legend modeliu buvo mažesnis, nei galima buvo tikėtis. Tam tikra prasme HTC Legend buvo šūvis į vidurį – bandymas išplėsti vidurinės grandies telefonų pasirinkimą ir pritraukti modernių funkcijų bei naujos OS geidžiančius pirkėjus paliekant kiek kuklesnę kainą. Pavyko? Matysim…

Patobulintas Hero

Legend panašumas į HTC Hero skatintų lyginti šiuos du modelius, tačiau Hero man neteko bandyti, o nuo anksčiau testuoto Magic Legend taip smarkiai skiriasi, kad palyginimas beveik neturėtų prasmės. Išskirtiniai Legend bruožai tiek naujo, tiek ir jau naudojusio HTC akimi – aliuminio korpusas, „epliškai“ sudėlioti įjungimo bei garso reguliavimo mygtukai bei ryškus AMOLED ekranas. Skirtingai nuo ankstesnių modelių Legend turi ne mechaninį žymeklio rutuliuką, o optinį.

Šiaip HTC Legend dizainas išties yra neprastas. Eklektiškai atrodo tik jo nugarėlė, kuri turi guminę „kaktą“ su keistai išbarstytomis garsiakalbio skylutėmis, 5 Mpix fotoaparato objektyvu ir LED blykste bei tokią pačią guminę „barzdą“, po kuria slepiasi akumuliatorius, SIM ir SD atmintinės kortelės. Telefonas maloniai guli delne, neslidinėja drėgnose rankose (bandant prie +33° C lauke, tai buvo svarbu) ir turi vos keletą konstrukcinių trūkumų:

  1. Priekiniai „namų“, meniu, atšaukimo ir paieškos mygtukai sunkokai spaudosi.
  2. Akumuliatoriaus dangtelis nusiima nesunkiai, tačiau užsideda labai kebliai. Netgi pilnai jį uždarius lieka šioks toks tarpelis, kuris kelia nerimą, ar į aparato vidų nepateks dulkių ir drėgmės.

Nauja Sense UI ir Android 2.1

Įjungus telefoną, maloniai nustebina pakankamai greitas OS krovimas – man sąsaja tapo prieinama po 22 sekundžių. O ta sąsaja – specifinis HTC Sense UI apvalkalas Android OS – atrodė tikrai spalvingai ir ganėtinai informatyviai. Sense UI esmė – žiedu išdėstyti „budintys“ ekranai, kuriuose galima sudėlioti įvairius modulius – langus į paštą, žinutes, orų informaciją ir daugybę kitų dalykų. Nuo vieno ekrano į kitą pereinama slenkant juos pirštu horizontaliai, o jei norima kurio konkretaus – jį galima išsirinkti iš išklotinės, atsirandančios „imant žiupsnį druskos“ (suglaudžiant du ekraną liečiančius pirštus). Paskyrus kiek laiko UI konfigūravimui, iš jo galima turėti nemažai naudos – bent jau iš trijų centrinių greičiausiai peržiūrimų ekranų. Tiesa, Sense UI vienu žingsniu atitolina programų paleidimą – intensyviai programas naudojantiems gali norėtis papildomą užvalkalą išjungti.

Android 2.1 gi mane gerokai nuvylė. Prieš tai bandęs 1.3 versiją, tikėjausi rimto šuolio pirmyn, bet radau daugiau problemų, nei galima buvo tikėtis iš tokios populiarios mobiliosios OS: programos dažnai lūžta; jų negalima uždaryti be papildomų įrankių; OS neturi lietuviškos klaviatūros; el. pašto peržiūra nerodo HTML; Android Market paeiška yra niekinė (neranda programos, jei jos pavadinimo nenurodai absoliučiai tiksliai); ekranas gula horizontaliai tik į vieną pusę; pridedamų su OS programų kokybė yra prastesnė, nei galima būtų tikėtis – viskam reikia pakaitalų.

Kai kurie dalykai yra ištaisyti naujesnėje Android 2.2 versijoje, kurią dar neturėjau progos išbandyti, tačiau nemaloniai nuteikia ne tik klaidos, bet ir sąmoningai Google padaryti sprendimai:

  1. Kodėl šalyse, kuriose oficialiai parduodami telefonai su Android OS, nėra rašymo jų kalbomis įrangos? (Beje, jei jau jų neįdėjo Google, tai gal galėjo HTC?)
  2. Kodėl Android Market yra taip smarkiai ribojamas pagal šalis? Iš pradžių nustembi neradęs ten naujų įdomių programų, o paskui išsiaiškini, kad Google programų parduotuvė daug piktesnė už Apple App Store.
  3. Kas rašė paiešką Google programų parduotuvei? „Any soft keyboard“ neranda nieko – būtina be klaidų parašyti „AnySoftKeyboard“. Nesikabinėčiau prie tokios, regis, smulkmenos, tačiau mažesniais už įprastus Legend virtualiais mygtukais sunkiau rašosi be klaidų, o be to Google šiaip garsėja kuo?..

Skaityti patarimai siūlo nenaudoti priemonių programoms išjungti (nemažai jų meniu apskritai neturi „Exit“ komandos) – esą pati OS kuo puikiausiai susidoroja su perkrovomis ir mažiau naudojamas programas išjungia. Praktikoje paaiškėjo, kad tai neveikia – jei naudojote vieną Twitter programą, pavyzdžiui, o paskui parsisiuntėte ir paleidote kitą, tai jos veikia abi vienu metu. Iš pradžių juokinga, bet kai pranešimų juosta virsta šiukšlynu, o jų skambučiai dzingsi vienas po kito, pradedi skubiai ieškoti „kill“ mygtuko. Be specialios programos kitų programų uždarymui čia neišsiversi – nebent naudotum tik tai, kas pridėta.

Į važiuojančius ratus neįšoksi

Visi ką tik išvardinti trūkumai yra nematomi, kol nepradedi rimtai naudotis telefonu. Anksčiau aš apie juos nė nežinojau, nes testiniuose telefonuose atlikdavau labiau išorišką apžiūrą, pasinaudodamas vos viena kita programa ar funkcija. Mane iš dalies pateisina tik tai, kad telefonus tenka greitai grąžinti.

Šį kartą aš stačia galva nėriau į HTC Legend vidurius. Sugalvojau paprastą scenarijų – vos išėmęs telefoną iš dėžutės turiu jį paruošti kasdieniam įprastam naudojimui per pusvalandį ir toliau viską daryti taip, kaip darau su savo telefonu: skambinti, skaityti ir rašyti laiškus, bendrauti Twitter ir pan. Būtent tuomet ir paaiškėja, kad Android OS iki brandos dar labai toli. Pliusas tai, kad su šia OS iš principo viskas yra įmanoma, tačiau reikia perrašyti ROM, prijungti papildomus programų diegimo šaltinius ir t.t. Pusvalandžio paruošimo darbui yra negana – klausimas, ar tam nereikia viso pusdienio…

Pliusai-minusai

Bet grįžkime prie paties telefono. Kaip minėjau, jis taiko į išmaniųjų telefonų viduriuką: turi neprastą 600 MHz Qualcomm procesorių, tačiau tai ne gigahercas; turi 384 MB darbinės atmintinės, kurios, tačiau, pritrūksta žiūrint tinklalapius su Flash ar labai daug iliustracijų; turi 3G su HSDPA ir HSUPA; turi 5 megapikselių fotoaparatą, bet jo nuotraukos nėra geresnės nei įprastos mobiliųjų telefonų. Norėtųsi, kad šio telefono kaina nuo flagmano HTC Desire skirtųsi bent keliais šimtais litų, bet, deja, taip nėra – jei HTC Desire kainuoja apie 1600 litų, tai HTC Legend – vos pusantro šimtų litų pigiau…

Kas man patiko:

  • Solidi konstrukcija ir ryškus AMOLED 3,2 colio (320×480) ekranas.
  • Spartus 3G ir patikimas belaidis ryšys.
  • Daili ir naudinga Sense UI sąsaja.
  • MicroUSB kroviklio/duomenų jungtis, lizdas ausinėms.

Kas nepatiko:

  • Android 2.1 OS neišbaigtumas.
  • Akumuliatoriaus dangtelis.
  • Kietoki mygtukai.
  • Santykinai didelė kaina.

Apskritai HTC Legend yra geras telefonas tiek eksperimentams su Android OS (HTC pažadėjo, kad jame veiks ir būsimos Android versijos), tiek ir kasdieniam vartojimui, prieš tai tinkamai pasiruošus. Jei jo kaina būtų mažesnė, Legend būtų patrauklus Android naujokams ir jaunimui. Tačiau dabar, kai tiek nedaug telieka iki Desire, kyla nenumaldomas geismas sutaupyti dar 150 litų ir siekti 1 GHz bei kitų patobulinimų…

Tema: komunikacijos, testai | Žymos: , , , , | 24 komentarai

Be komentaro #30

Parašė: vienastoks | Paskelbta: 2010.8.18

Riebus ačiū įrašų industrijos bosams. Ačiū jums už karą prieš MP3 failų mainus. Dėka jūsų milijonai vaikų nustos švaistyti laiką naujos muzikos klausymui ir naujų atlikėjų paieškai. Nebepasakos kitiems apie jūsų atlikėjus. Bus apsaugoti nuo kenksmingos tūkstančių grupių, grojamų per interneto radiją, įtakos. Jei jums pavyks, gal apie muziką jie išvis nešnekės. Tikriausiai žinojote, kad panaudodami technologijas galite uždirbti milijonus. Juk besikeičiantys muzika vaikai CD perka dešimt kartų dažniau, paremdami gražius jūsų siekius. Gal šis (karas) kainavo dalį jūsų ateities pelno, bet būkite ramūs – kompiuteriai tėra mada, o internetas yra tiesiog kvailystė. Rolling Stone (2002 m.)

Tema: įvairūs | Žymos: , , , | 11 komentarai